Ataja pavasaris. Pražyda baltai jievas, meliodijas raite lakštute. Žalias gamtas rūbas paslape pernykščių žolų. Sakytum, kas pajeme penzliokų ir inmirkys žalian daži, pateplioja. In šitų grožį padabot išeja ir laumyte. Jai buva pirmas pavasaris, kai jau mažnėja  vienai vaikščiate. Vat tal ir vedžioja smalsumas jų visakiom pakumpem.
    Aštika ana takaliokų. Aja, aja ir priaja pakrypusių pirtelį palei sodžialkų. Ne visiškai ana buva aplaista: dungtis pataisytas, lungelioka stiklas nesutrupintas, a ir durys laikes un zaviesų. Ale navatniausia, tai pra dungtį išaugūs abelis, katro dabartes buva apspylūs rausvais žedais ir trauke ne tik grožiu, ale ir kvapu. Pastūme laumiote duris. Anas iš roza plačiai atsdare. Priemenej buva salaliokas, e vidun inėjus pasmate ir rečkelas. Gerai insžiūrėjus, pamate ir iš akmenų sukrautų pečių.
    Pirtes kvapas ažbūre ir laumela atsiseda un salalioka, nugarų atreme un abelas kamienų. Tik va ašgirda kažna kakį šnarėjimų. Da ir runkų kažkas pačiupinėja, perbrauke švelniai par galvų. Nedrųsu atsmerkte, ale raikia. Prisverte. Preš akis babulyte. Jas veidas, kaip un pavasaria atlykusia obalia – sustraukys, susraukšlėjys.
- Nebijok, ašei laumių Matinėla. Tavį laukiau, kad perdačiau šitų pirtelį saugat, - tare babulyte.
Paskum liepe tyliai sėdėte ir klausyte. Ir paporina ana, kad laumes teip pat, kaip žmones mėgsta pirtį praustes. Myli jas, kai žmones suprunta palikte rečkelės trupučiukų undenia, un suola untų ir da biškį pečiaus akmenuos šilumas. Jak unda atšalys, pasišylda – meta pečiaus da šiltų akmenų rečkelan su undeniu. Ir gaunas tokia štuka -  miltas unduo. Juom nusprausūs, lygas nepuola, žaizdas ažgyja ir skūra ilgai nesensta. A beržini untu visokias kvarabas mažna nuvaryte –ir kūna, ir dušias. Ale unta turėja būt suraškyta preš Švintų Jonų arba par jį.
   Teip bešnekėdama, bobulyte perbrauke par pirtes pajuodusių sienų, tinai kur insgraužį, atgulį visų bespraususių vargai ir rūpesčiai. Vat tal, matyt, nemažna pirtį  šūmit, keiktes ir bartes – visi jaduliai na sienas perais tam triukšmadariui.
   Taigi, na senų čėsų pirtis švintas raikalas. Pasrodą ir pakūrynt ne bet kam mažnėja. Teipos kūryndava šeimynas moteriškas – vaikam ir pusmergem nelaisdava. Tiktai tadu, kai un mergas inrašydava, kaneč raike išmokte pirtį pakūrynte. Mat, ainunt až vyra, raike makėt duonų iškept ir pirtį paruošte prausymuisi. Tai buva du dalykai, kaip priedas prie mergas kraičia.
    Pirtį kūryndava subartoj, na pačia ryta, kad suspetų visi nuveit pirtin ligi saula laisis. Matai, pa saulas laidas, pasroda čėsas skirtas laumem. Preš pradedami kūrynte, pašluodava takų un pirtį. Ilgas anas būva. Pirtis statydava toli na gryčių, kakioj pakrūmėlaj pre undenia. Gaspadyne pažiūrėdava ar pirtis išsikūrenūs. Išlaisdava pirmų garų ir liepdava vyram graičiau skubytes pirtin. Pa pažasčiu induodava švarius rūbus, abrūsus ir da kažnam paskyrdava pa untų. Vyrai dažniausia nešdavas beržines, ėglines e rozais ųžalines. Moteriškas sau paslykdava su visakiom žalalam ir žedeliokais. Beveik žednas untai būdava jazmyna ar liepas žedų šakela. Gerai ažpylį gara ir nusprausį, vyrai paraidava nama ir dekodava ažu šylumų. Nu tadu su visu pulku vaikų, moteriškas paslaisdava taku un pirtį. Alasas ažtildava vas tik ineidava visi pirtelan. Nat vaikai žinoja, kad alasyt čia nevalnia. Kai prausdavas moteriškas, pirtes duris kabliu ažkabyndava, lungelį abrūsu ažtiesdava. Vis bijodava, kad laumes neataitų, neažkutintų. Ale tikriausia nežinoja, kad tas laumes, katras ataina pirtin takių šposų nedara. Tik tas, katras šlaistas poežerem, palei sodžialkas ar paupėm, tokias zlastes dara. Ir da, anas visiškai neliečia pagyvenusių moteriškų, a tik vaikus ir pusmerges, kai vaikšta patūmsiam vieni pa rūkų.
    Laumyte suprata, kad pirtela žina visus bespraususias šeimynas džiaugsmus ir ašaras. Mat čia ne tik prauses šeimyna, ale moteriškas gimde ir ruoše nabašnikų paskutinei kelionei. Tik va, nebėr iš tas šeimynas ni viena – atgula smėlia kalnalin. Lyka tik šito pirtela, katrų laumes sauga naujam šeiminykui. Vis tiki, kad atais čėsas, kadu vėl pirtelai bus šiulta. Teip bemysliunt, laumių jaunylį apeme snūdas. Kai nubūda, saula būva jau nuslaidūs, a babulyte prapuolūs. Teip ir gerai laumela nesuprata, ar čia sapnas, ar teipos atstyka tikrai. Ale sau ana pasižadėja, kad saugas pirtelį na sugriuvyma, lauks nauja šeiminyka, katras vėl prakurs pirtį. Visiškai nesvarbu, kiek raiks laukte ir kokius burtus raiks panaudote, kad pirtela nesugriūtų. A maž kaip senajai Matinėlai, teks taliau perdate sargybų takiai pat jaunai, kaip ana, laumelai. Ale dabar, kožni metai prie šitas pirtelas renkas žmones paūtarat tarmiškai par Sekmines. Maž vienas iš šitų pasakorių sumįslis jų ir prakūrt. Jak narėtumet aplunkyte šitų pirteliotį – nuvažiuokit par Sekmines Malėtų rajonan pas Pagulbį. Jei nenusprausta, tai nars pasklausystat visas Letuvas kalbų.