Akis aš atmerkiu, čia nieko nėra,
Tuščiam kambary karaliauja tyla.
Atrėmus į langą šalčiausias rankas,
Bandau prisiminti, kodėl taip yra.

Tu vėl išvykai, gal sugrįši, gal ne.
Laiškai, atvirukai primins man Tave.  
Taip trūks keisto juoko ir pokštų kvailų,
Nevykusių pykčių ir Tavo akių.

Suprasti man lengva - turiu būt liūdna,
Ir ašaros tyliai sruvena veide,
Bet niekaip priversti pamiršt negaliu,
Kad laisvę ir džiaugsmą dabar tik jaučiu.