– Tad sekite mane, – apreiškė maldininkas ir nužengė nuo ledų šaldiklio. Minia prasiskyrė, sukurdama šventuoliui laisvą praėjimą. Jam įkandin, svyruodamas į abi puses, puškavo atgijęs tvarkos sergėtojas. Ir tyliai švokštė.

     Iš pradžių kukliai vos vienas kitas miesčionis slinko paskui naująjį išminčių. Kiti, abejonių užgožtais veidais, spoksojo į tuos, nusprendusius jungtis prie vargšo stebukladario, o gal apsimetėlio, iliuzijų meistro. Po kelių akimirkų, saulei pasislėpus senamiesčio stogų harmonijoje, Valentinas rankų mostais pradėjo šluoti automobilius pagrindinėje miesto gatvėje. Kelią atlaisvino palengva ir atsargiai, kad, gink Dieve, neužgautų nuo šaligatvio besitraukiančių žmonių. Valydamas kelią, greičiausiai naudojosi tomis pačiomis antgamtinėmis jėgomis, kurių dėka prikėlė mirusį kelių patrulį.

     Liaudis, šūkčiodama iš nuostabos ir susižavėjimo, patraukė atsilaisvinusiu keliu, pamatyti tariamą išsigelbėjimą. Prie vis didėjančios minios, žygiuojančios pietų kryptimi, akmenimis grįsta gatve, šliejosi visi, girdėję pranašą. Šiuo atveju nebuvo susilaikiusių ar nedrįstančių. Vieni sekė iš nuostabos, kiti iš baimės, dar kiti tiesiog nebeturintys, ko prarasti.

     Visų priešaky žygiuodamas Valentinas nesiliovė vieną po kito rodęs stebuklus. Mosikuodamas rankomis, lyg vaikytų įkyrią musę, jis sukėlė lietų iš giedro dangaus, privertė gražiausias gėles akimoju dygti tarp akmenų, tiesiai žmonėms po kojomis. Taip pat nutiesė nuostabaus ryškumo vaivorykštę miestiečiams virš galvų. O vienas didžiausių stebuklų – kvietė visas senamiesčio gyvastis, įskaitant jų katinus, šunis, peles ir iš kažin kur atklydusius briedžius, taikiai lietis į minią ir eiti kartu.

     Plati šurmuliuojanti žmonių ir gyvūnų masė, primenanti jūros šventės karnavalo veikėjus, nukrypo į Kurpių gatvę ir pasiekė vandens telkinį, kurio viduryje kėpsojo salelė. Šią teritoriją vietiniai ir šiaip atklydėliai be išimties gerai žinojo kaip Jono Kalnelį. Kol pavienės kompanijos vasaros metu žaliame kampelyje rinkdavosi prastumti laiką, gurkšnojant alutį ar kitus stipresnius gėrimus, kiti tiesiog sėdėdavo pakrantėje ir žvejodavo drumzliname vandenyje užsiveisusias žuveles. Tiesa, pasitaikydavo ir bepročių, nuspręsdavusių toje didelėje pelkėje net pasipliuškenti. Naujojo ganytojo būrį nuo beprotystės skyrė tik vienas niuansas – išvaduotoji tauta tą vakarą atrodė it užhipnotizuota, praradusi laisvą valią ir pasirinkimą.

     Valentinas, priėjęs sausumos kraštą, sustabdė minią. Tiltelis, vedęs į kalnelį, riogsojo tvenkinyje, perlūžęs pusiau.

     Tada barzdočius pradėjo mosikuoti rankomis, trypčioti kojomis, sukeldamas dulkių kamuolius po savimi ir ritmingai kraipyti galvą į kairę bei dešinę puses. Jo šokio pavyzdžiu pasekė ir nemirėlis. Svyruodamas į transą, pasinėrusio apaštalo dešinėje, prikeltas pareigūnas mėgino atkartoti lygiai tuos pačius judesius, kuriuos atlikinėjo šventasis.

     Zombiui šokti sekėsi sunkiau. Lankstėsi nerangiai, nemokėjo taip klubų kraipyti ir galva taip mostaguoti kaip Valentinas. Pavienės žmonių salelės jau buvo pasinėrusios į šio keisto šokio sūkurį, kai pranašas liovęsis krypavęs, žengė vandenin. Visų nuostabai, vanduo neleido jam nugrimzti. Jis laikėsi tvenkinio paviršiuje, lygiai kaip prieš sekundę stovėjo ant žemės. Ir prieš jį sustojusiai, nesusipratėliškai, aikščiojančiai bei dar tebešokančiai miniai, tarė:

     – Broliai ir seserys. Liaukitės šokę ir paklausykite manęs. Jei tikėjimas jūsų tikras, vanduo po gležnomis jūsų kojomis virs žeme. Ir nesušlapę, daugiau kaip perėję trumpo lietaus sukurtą balą, atsidursite kitame krante.

     Netrukus vienas po kito į ramiai plytintį vandens telkinį leidosi klaipėdiečiai. Atsargiai dėliodama žingsnius, minia, viena išsibarsčiusia dalimi mėgdžiodama vedlio šokio techniką, traukė tvenkinio paviršiumi salelės link. Pusę kelio įveikė bemaž visi, išskyrus nemirėlį, niurktelėjusį vandenin vos po pirmųjų žingsnių. Bet tai nebuvo kliūtis. Plaukti, kad ir nerangiai, jis mokėjo. Tik pusiaukelėje jo gaivališkas urzgimas virto povandenine burbuliukų srove.

     Keletas piliečių, matę negyvėlio grimzdimą, išsigandę mindžikavo vietoje ir tik spaudžiami kitų ėjo pirmyn. Jono kalnelį pasiekė didžioji dalis gyventojų, išskyrus du kunigus, vienuolę, keletą senučių, rožančiais apkarstytais kaklais ir porą senjorų. Viena iš „davatkėlių“, pliumptelėjusi į vandens telkinį, šuniuko stiliumi nusprendė plaukti atgal į krantą, tik jos siekis liko neįgyvendintas. Kažin kokia jėga, pagriebė senutę ir nespėjus šiai nė riktelti nusitempė gelmėn. Žygiavę vandens paviršiumi, matyt, dar turėjo lūkesčių gelbėti įkritėlius, bet apaštalas perėjęs tvenkinį ir pasilipęs ant kalnelio viršaus griežtu tonu visiems girdint sušuko:

     – Gaištantys vandenyje – tai nuodėmingieji, negelbėkite jų, kitaip gelmė įsitrauks jus pačius.

     Taip apaštalo praminti netikėliai, nespėję daugiau pasipriešinti, buvo įtraukti pelkėn nežemiškos būtybės.

     – Blogieji skaitysis pragare su šėtonu. Te palengvina jiems kančią mūsų gailestingasis viešpats, – apgailestaudamas gana ramiai dėstė pamokslininkas.

     Po keliolikos minučių virpantys, žado netekę miestiečiai susispietė salelėje. Tarp šokančiųjų teliko vos vienetai. Atsigręžę į savo nueitą kelią, žmonės išvydo vandens paviršiuje plūduriuojančius skenduolius. Jų melsvuose perkreiptuose veiduose buvo vos įžiūrimos šypsenos. Sunku buvo pasakyti, ar jas paliko skausmas. Tai veikiau priminė pašaipos vypsnius. Numirėliai be garso juokėsi iš tų naivuolių, stovinčių Jono kalnelyje. Tik kruvini akių obuoliai jau nebematė viršum jų, žemės link kas minutę artėjančios nežinomosios planetos.

     Iš visų nuskendėlių į salelę keturiomis išsikepurnėjo neseniai prisikėlęs policininkas. Jis atrodė dar labiau miręs ir labiau švogžiantis nei prieš gerų, blogų individų atranką. Miestiečiai negailėjo ir į jį svaidė įtarius žvilgsnius.

     – Broliai ir seserys. – lyg nematydamas išnirusio zombio, pradėjo Valentinas. – Perėjome pirmąją pusę. Nedaug teliko iki išsigelbėjimo nuo didžiosios pragaišties. Beveik nėra abejonių, jog tarp mūsų dar yra netikėlių. Todėl dievo kariauna bus apvalyta nuo jų, einant vandeniu į gretimą krantą.

     – Kodėl iš viso reikėjo leistis į vandenį, jei galėjome pakrante nueiti į reikiamą vie... – buvo bebaigianti moteris dryžuotu sijonu.

     – Kad sužinotume jūsų tikėjimo stiprumą, – nutraukė ją vedlys, – štai atsakymas, mano sese. Tie žmonės likę vandeny daugiau niekuomet nebeišvys dangiškosios šviesos, nes savo gyvenimą skandino nuodėmėje. Gera žinoti, kad dar yra tikinčių šiame Viešpaties būryje.

     Skustagalvis iš minios baikščiai išsiviepė, bet jo auksinė šypsena akimirksniu išnyko, apaštalui davus nurodymą žygiuoti. Žmonės klausydami įsakymo puolė į vandenį, šį kartą nesušlapę perėjo visi, išskyrus policininką. Pastarasis vandenin įkrito po ketvirto savo žingsnio. Kad ir kaip priešinosi mataruodamas rankomis ir kojomis, žerdamas purslus į keturias puses ir kriokdamas ant visos apylinkės, vis tiek buvo pačiuptas negailestingos būtybės. Kliuksėdamas ir kone atlikinėdamas visus apaštalo šokio judesiukus, nelaimingasis tvarkos sergėtojas dingo gelmėje.

     Kitame krante Valentinas nesustojo, tik rankos mostu parodė ženklą, judėti toliau. Jį sekė didelė palaiminga minia. Ir tuomet, kai visas pulkas perėjo likusią pelkės dalį, iš vandens išniro policininko galva. Kartu pasirodė pečiai ir liemuo. Sudriskęs, sušlapęs, išnarintom rankom, išsuktom kojom, bet dar pašlubčiojantis pareigūnas išsirioglino krantan. Piktai užstaugė, niršdamas greičiausiai ant savęs. Jis nepajėgė suprasti, kodėl jo tikėjimas šlubuoja. Nesuprato, kuo taip nusikalto.

     Minia tarsi negirdėdama kriokimo, kiūtino naujojo apaštalo vedini.

     Daug iškentėjęs nemirėlis, prasibrovęs pro minią, priėjo Valentinui iš užpakalio ir kėsinosi tverti jam už sprando, bet virpanti ranka užgriebė tik rūbo skverną. Zombis tarsi nuplikytas atitraukė ranką ir, matyt, išsigandęs, savo neapgalvoto sprendimo, paslapčiomis žingtelėjo atgal.
Tautos gelbėtojas nedelsiant sustojo taip sustabdydamas ir didžią minią. Tuomet neskubėdamas atsigręžė. Kadangi žmonės jį supo iš visų pusių tarė:

     – Kas mane palietė? – Barzdočiaus išmintingas klausiamas žvilgsnis narstė kiekvieną stovintį šalia. – Kuris palietė mano drabužius?

     Būrys, lyg prabudęs iš palaimingo snaudulio, ėmė akimis ieškoti kaltininko. Ir paniekinami žvilgsniai susmigo ties sunkiai ant kojų pastovinčio nemirėlio. Pikti žmonės, atrodė, galėtų be rūpesčių jam nutraukti galvą. O kūną apmėtyti akmenimis, jei tik būtų leista.

     Piliečiai keliais žingsniais atsitraukė, sukurdami laisvą praėjimą apaštalui. Iš gyvojo lavono išraiškos nebuvo įmanoma pasakyti, ko jis siekia. Ar suvokia ištartus žodžius? Kaip jaučiasi? Ir ar išvis kažką jaučia? Jo mąstymas veikiausiai ne daug kuo skyrėsi nuo šimpanzės, šiuo metu besikarstančios cirko akrobatams ant pečių. Kas skambėjo policininko galvelėje? Turbūt tik nendrinių birbynių skleidžiamas primityvus garsas.

     Naujasis apaštalas, pėdomis beveik neliesdamas žemės, prisiartino prie sunkiai šnopuojančio mėsos ir kaulų tvarinio.