Dažnai toli nuklysta mūsų meilė.
Ją lyg gervės neša svetur.
Laukiame sugrįžtant, tačiau savaime
Negrįžta niekas nežinia iš kur...
   Taip audrų verpetuos trūksta juosta,
   Mus jungusi nematoma gija.
   Sidabras nenaudojamas pajuosta,
   Užgęsta nebrandinama svaja.
   Ir meilė nepavirsta
   Skambiais jausmų aidais,
   Tik prisiminimai išlieka
   Apie ją skaudžiais randais.
O juk meilę saugot reikia.
Jinai — lyg piramidė akmenų,
Sulydytų žmogaus ir laiko,
Vienybe proto, valios ir jausmų.