Vaikščiosiu aš akivaizdoj dievo, pasauly - tarpe gyvųjų.

                                                                      Ps 114, 1-6. 8-9

     Aną saulėtą popietę, Klaipėdoje, tiltų gatvėje, pasirodė Valentinas – sielų plovėjas – ir skelbė paskutiniąją teismo dieną štai tokiais žodžiais: „Atgailaukite, broliai ir seserys, nes pragaro jėgos yra priartėjusios. Prašykite atleidimo ir galbūt visagalis Dievas atleis už tas nuodėmes, kuriomis gyvenate, taip juodindami nekaltąsias savo širdis. Kas pamokė jus bėgti nuo artėjančios nelaimės? Mūsų atpirkėjo gerumas beribis, gailėkitės ir aukščiausiasis pasigailės jūsų už sunkiai atleistinus darbus, piktosios dvasios įtikinėjimus: puikybę, tingumą, geismą, pavydą, kerštą, godumą. Jūs turite išgyventi didžią katastrofą, likti šventosios dvasios palaimoje bei toliau dėkoti gailestingajam viešpačiui Dievui“.

     Nuskuręs barzdotas vyras į šonus ištiesė patinusias, krauju pasruvusias plaštakas. Jo delnuose po truputį plėtėsi stigmos. Mažas berniukas kartu su tėvais skuodęs šalikelėje išvydo šviesos spindulį valkatos saujoje ir sustojęs bedė smiliumi į tą keistuolį. Išsprogdinęs dideles žydras akutes vaikas prašvokštė:

     - Mama... ziu-žiūrėk, pilkasis burtininkas mūsų mieste. Tik šito barzda negrazi. Fu.

     Neilgai trukus vienoje plaštakos kiaurymėje, stebint iš vaiko pozicijos, buvo įmanoma pamatyti žvejo skulptūros, riogsančios Dangės krantinės dešinėje, galvą. O dar už keleto akimirkų ir visą statulą. Pro kito delno plyšį spindėjo vakarėjanti saulė.

     Bėgančių, susirūpinusių, išsigandusių praeivių banga pagavo apsiseiliojusį berniuką ir nusinešė kartu.

     – Junkimės ir drauge ženkime į amžinąją palaimą, – skardžiu, aiškiu balsu šaukė Valentinas. Bet niekas į šiuos žodžius nekreipė nė menkiausio dėmesio. Tik viena senyvo amžiaus moteriškaitė, skarele apsijuosusi, laiko nubalintą galvužę, sustingsta priešais pamokslininką, vos šiam pradėjus tilindžiuoti varpeliu.

     Šaligatviu, kaip ir visame mieste, nelyginti skruzdėlynas prieš lietų su mantom, kuprinėm ir lagaminais blaškėsi susijaudinę, panikuojantys, pasimetę gyventojai. Jie taip skubėjo, tarsi po valandos uostamiestyje turėtų rėžtis šešiasdešimt tonų sveriantis meteoritas. Štai skustagalvis iš jugendo stiliaus namo, antro aukšto balkono, į kalėdine girlianda aptvertą teritoriją svaidė įvairius rakandus: knygas, dviračius, kartonines dėžes, kilimus. Apačioje, šalia lentelės su užrašu „saugokitės krentančių daiktų“, stovėjo automobilis, į kurį jauna mergina, į kuoduką susuktais plaukais, krovė visus išmestus daiktus, o netilpusius nei viduje, nei bagažinėje, virvėmis tvirtino ant mašinos stogo.

     Miesto gatvės duste duso nuo lengvųjų automobilių, mikriukų, dviračių, autobusų, įvairaus amžiaus, lyties, įvairių spalvų ir visokio iškrypimo individų. Tiesa, būtų per drąsu teigti, kad vargšai piliečiai žinojo, nuo ko bėga. Vienas jaunuolis su didele kuprine ant pečių strikinėjo mašinų stogais. Taip elgėsi ir dar keli gyventojai, kuriems šitaip atrodė tiesiog patogiau ir greičiau palikti miestą, beje, ir visą šiaurės pusrutulį.

     Dabartiniu atveju pėsčiomis galėjai nueiti tolesnį atstumą nei važiuodamas ar net skrisdamas lėktuvu – oro uostuose vyravo ne ką mažesnė suirutė. Veik visi lakūnai, nusispjovę į savo pareigas, nepaisydami tvarkaraščio ir laukimo salėje maištaujančių keleivių, nuskridę pietuosna ten ir pasilikdavo. Ir nieko stebėtino. Greitai, kaip reaktyvinis naikintuvas, sklido gandai, jog pirmiausia didžioji nelaimė pasiglemš šiaurės pusrutulį, po kiek laiko pasieks ir šiltąsias klimato juostas. Mąstančios esybės tikėjo propaganda, vylėsi, jog laikinoje užuovėjoje pražūtis taip greitai neatslinks.

     Ir nujausdamas neišvengiamą išnykimą, skruzdėlynas ieškojo paprasčiausios išeities, bent menkutės vilties kibirkštėlės išsigelbėti. Jis griebėsi bet kuriuo atveju ankščiau ar vėliau lūžtančio šiaudo.

     Teisybė, dalis vairuotojų rinkosi trumpesnį ir greitesnį kelią – per pievutę ar šaligatvius. Jie nepaisė vienintelio sankryžoje patruliuojančio, savo žmonių labui besiaukojančio policininko. Deja, šio geraširdžio žmogelio egzistencijos, matyt, pavydėjo pats velnias.

     Juodas visureigis „Mitsubishi“, netikėtai pasirodęs iš Danės gatvės, nubloškė kelių patrulį ir pro arką – paminklą vieningai Lietuvai, nudūmė skvero keliukais. Žalia uniforma vilkintis pareigūnas, nuskriejęs keletą metrų, galiausiai nudribo ant raudonos mašinos „Volkswagen“ priekio. Taip gerokai įlenkdamas variklio dangtį, suskaldydamas priekinius stiklus, o automobilio vairuotoją – apkūnią moteriškę, priversdamas išsliuogti laukan ir paleisti kakaryne – šauktis pagalbos.

     Netrukus pasigirdo dar kelių miesčionių riksmai ir signalizuojančios transporto priemonės. Mat policininkas prasižiojo ir drabstydamasis putomis pradėjo kratytis lyg prijungtas prie keturių šimtų voltų elektros srovės. Stambiąją moterėlę nustebino greitosios medicinos žaibiškas pasirodymas. Mobilis, užleidęs sireną, laviravo šaligatviu tarp žmonių, nenoriai duodančių kelią. Raudonai baltas miesto ligoninės autobusiukas, net nestabtelėjęs prie konvulsijų purtomo žmogaus, pralėkė pro šalį. Prie vairo sėdėjo keletas jaunuolių, nedaug kuo primenančių medikus. Drūtoji bobšė laidė įvairius keiksmus ir visą rankinėje turėtą kosmetiką į prašvilpusią greitąją. Paskutinį kartą konvulsijoms iškėlus merdinčiojo krūtinę taip aukštai, jog šiam greičiausiai turėjo lūžti stuburas, nelaimėlis išleido paskutinį kvapą. Tokioje tiltelio pozoje ir pasiliko.

     Iš netoliese stovėjusios mašinos, tik dabar išlindęs praplikęs vyrukas, prisiartinęs ne arčiau pusmetrio atstumu, konstatavo policininko mirtį. Neužtrukęs nė sekunde ilgiau, skuoste parskuodė į vietą. Galiausiai sirenos nutolo - greitoji, mėlynai švytinčiais žiburiukais, nubloškusi kelias šiukšliadėžes ir keliolika panikuojančių piliečių, įlėkė į kavinę ir sprogo.

     Ūmai rėkti pradėjo didžioji dalis individų. Nesvarbu, stovintys prie mašinų ar sėdintys juose, susigrūdę autobusuose ar srautu plaunantys abu šaligatvius. Siaubo apimti jie aikščiojo ne tiek išgąsdinti sprogimo, kiek neseniai mirusio policininko. Tas, nušokęs nuo „Volkswageno“ kapoto, gerokai svirduliuodamas bei žiopčiodamas, pasileido moteriškės link, kurios mašinos priekis buvo pakitęs iš esmės.

     Storoji, žviegdama visa gerkle, pasileido šaligatviu priešsrautine puse. Būgštaujantys praeiviai noriai davė jai kelią. Nes tikrai nenorėjo veltis į Frekenbok ir vaikštančio negyvėlio konfliktą. Vienas garbaus amžiaus šlavėjas dar turėjo ketinimų padėti vargšei užvoždamas persekiotojui šluotkočiu per galvą. Bet jo dėmesį atitraukė ant ledų šaldiklio pasilipęs žmogus. Jis skambino varpu, šaukdamas kažin kokią maldą. Ilga susitaršiusi barzda bei nušiurę skarmalai dėl pietryčių vėjo draikėsi ant nuskurėlio kūno. O per žaizdą pilvo srityje veržėsi besileidžiančios saulės spindulys. Tokią pat šviesą jis išvydo ir jo delnuose. Ant kaklo kabojo žalias kryžiuko formos pakabutis.

     Moteris tuščia rankine, užsižiopsojusi į tikrą šventąjį, rėžėsi stulpan. Policininkas nė neketindamas sustoti prie dejuojančios, už galvos susiėmusios stambiosios moterėles klibinkščiavo toliau. Žmonėms ji tai pat nerūpėjo. Užmiršo netgi artėjančią nelaimę. Visų dėmesys buvo sutelktas į pareigūną. Jis, nusvirduliavęs iki barzdočiaus, krito ant kelių ir ilgai – maždaug pusantros valandos – graudžiai raudojo.

     Per tą laiką miestiečiai storu deformuotu ratu apstojo maldininką, išskėtusį į šonus rankas – tarytum kunigą, kalbantį „Tėve mūsų“ maldą ir pasakojantį apie Dievo gailestingumą. Kaip gyvą pavyzdį pateikdamas iš mirties prisikėlusį pareigūną. Naujasis apaštalas nešaukė – kalbėjo garsiai. Nors ir keista, bet individai, stovintys minios gale, pakraščiuose ir iš tolo stebintys boluojančią, virš žmonių iškilusią figūrą, suprato kiekvieną jo žodį taip aiškiai, tarsi barzdyla kalbėtų šiems į ausis.

     – Broliai ir seserys. Jau ne pirma valanda, kaip kalbu šituos žodžius, tik niekas lig šiol manęs neišgirdo. Mažuma sustojo pasiklausyti, kiti tiesiog nematė, turėjo savų rūpesčių ir problemų. Baikštūs jūs, gyvieji, kaip avių banda.

    – Ką čia veiki, o Dieve?! – pasigirdo iš minios moteriškas balsas.

     – Aš ne dievas, – pabrėžtinai tarė tuos žodžius oratorius – aš tik vykdau jo valią. Mesijas, tikrojo Dievo sūnus, nori, kad išliktumėte gyvi šiame pragaištingame pasaulyje ir melstumėtės, kol dar ne vėlu, kolei laiko dar yra. Aukščiausiasis jums suteikia galimybę pasitaisyti. Jis dovanoja malonę.

     Garsiau prašneko pamokslininkas, žvilgsniu slysdamas per minią. Toliuose sugriaudėjo perkūnija.

     – Kas tu toks? Sakyk tiesą! – surėkė klounas iš masės, ant jo peties sėdėjo beždžionė, o šalimais, praskėtusi kojas, stypsojo žirafa. Ji bandė perkąsti vieno džentelmeno kuprinę. Būreliui žmonių gyvūnas tapo užuovėja, pavėsis nuo saulės spindulių ir atgaiva nuo alinančio liepos karščio. Už jos stoviniavo likęs cirko kolektyvas.

     – Aš, Valentinas, į žemę siųstas tarnas Dievo, kuris pavedė man užduotį – išgelbėti žmoniją nuo artėjančios katastrofos – pasaulio žūties.

     – Kaip tai padarysi? – vaikiškos gaidelės suskambėjo pranašui iš kairės.

     – Jūs privalėsite sekti mane, o aš nuvesiu jus į vietą, kuri apsaugos mus nuo visų velnio žabangų ir priešlaikinės mirties. Tikėkite manimi, nes kito pasirinkimo nebeturite. Kas iš to vargo, keliaujant į pietus, pražūtis ateis ir ten. Su manimi išsigelbėti dar nevėlu.

     – Ir kaip jūs mus išgelbėsite? – užtraukė plonas senyvas balselis, prie jo prisidėjo ir kiti.

     Miestiečiai neatrodė pikti, greičiau išsigandę, nes tokio stebuklo kaip mirtinai sužeisto žaliūko prisikėlimas nė vienas savo akimis nebuvo regėjęs, todėl neturėjo preteksto netikėti maldininko žodžiais.

     – Visi kartu žengsime į paskutinę mūsų išsigelbėjimo viltį, į paskutiniąją stotelę. Neturiu laiko aiškinti, kas tai per vieta ir kaip ji mus išgelbės, nes po to seks kitas ir dar kitas klausimas. Visa tai darau jūsų labui. Tad klausiu: ar norite būti išgelbėti? – išdidžiai, aiškiai užklausė šventikas?

     Atgijęs pareigūnas, pabalusiu veidu palietė rankomis žaizdotas, neapautas apaštalo kojas, tada atsistojęs pabučiavo dešinę ranką, pro kurią dar skverbėsi paskutinieji saulės spinduliai, galiausiai kryželį.

     Minia pradėjo aikčioti. Vieni šaukė: „o galingasis viešpatie“, kiti – „taip, seksime“, o dar kiti, stovintys tolėliau, nepastebėję viso to reginio stūgavo: „kas nutiko, kas vyksta!“ Mažesnioji dalis vis žvilgčiojo į dangaus skliautą, kuriame pro pūkinių debesų klodus matėsi juodas apvalus objektas. Dar prieš porą dienų jį vos buvo galima įmatyti plikomis akimis. O dabar jis atrodė net tris kartus didesnis už saulę ir nepaliaujamai artėjo žemės link. Žmonės iš žiniasklaidos peršamų faktų suprato, jog ta nežinoma planeta – blogis. Ir priartėjusi prie žemės gali negrįžtamai ją pakeisti. Daugiau žinoti jiems nereikėjo.

     Nedaug kas pajuto silpną žemės virpesį. Ne visi pastebėjo skylančius viešbučio langus, svyruojančias mašinas be keleivių, nerimstančius gyvulius...