Vasario 12 d.
Po tų susitikimų galva pagaliau nebesunksta. Na gal iš dalies, bet toji neigiama dalis dėl laikinų kompleksų, kurie praeis. Realiai tai jie priverčia į daug ką žiūrėti kitaip, kitomis akimis įvertinti tai, ką turiu. Gal ir gerai.
Apėmus emocijoms stipriai jį apkabinu ir jau noriu sušukti kaip myliu, tačiau tik suspiegiu „kaip tu man patinki!“. O ką darysi, nėra ko praskysti. Aišku viskas savo ribose. Viliuosi, jog su laiku atrasiu tas visas ribas. Perprasiu, kada jos prasideda, kada baigiasi.
Gal kiek sustabarėjusi kartais jaučiuosi, pati dėl to ant savęs pykstu. Bet kada tam bando prikišti priežastį, jog droviuosi – tai jau per daug. Apskritai, kažkaip keistai skamba, jog aš galiu to drovėtis. Ko? Savo kūno? Niekuomet. Juokinga net. Tie laikini dalykai praeis, o tada... O tada. Pamatysi. Bus dar tų progų sužydėti. Ir taip jau sužydėjau kai po vieno Dievo iššūkio ant mano veido supratau, jog esu graži. Dabar ko gero tą patį suvokimą norima atvesti ir dėl kūno, kuris vis kažkuo užkliūna. Nebeieškosiu tų trūkumų, nes nėra jų tokių didelių, kad man ar kažkam kitam akis badytų.
Negaliu atsistebėti, koks visgi gali būti žmogus nuostabus ir tuo pačiu tuščias. O gal tiesiog kitus laikyti tuščiais. Nežinau, bet tas keistai iš šono atrodo, atbaidančiai netgi. Mylėčiau ir mylėčiau, bet kada po trijų mėnesių susitikinėjimų nežinoti kokia mėgstamiausia mano spalva... Ir kai dar pačiai tą suvokimą, jog turėtų panašiais dalykais domėtis, teko įbrukti – baisu sakyčiau. Nežinau. Myliu, bet tų kliūčių tiek daug. Geriausias variantas šiuo metu ko gero būtų toks, jog bandyti „kažką“ tol, kol tas privers laužtis per save. Nemaniau, kad kada kas įkalbės mane kažkuo pasikeisti, bet apmažinti savo „spalvingą“ žodyną ir tapti kiek švelnesne tikrai būtų į naudą. Gerai, ties tuo nesiginčiju. Bet tik tiek,  į daugiau vilčių dėti neverta. Liksiu tokia kokia esu, nes savimi didžiuojuosi. Niekada nepasiduodavau silpnumo akimirkoms, nors galėjau – nepasiduosiu ir dabar. Bent jau tol, kol nebus tikrai verta. Kantrybės.