Juk ne iš Hado. Tai iš kur. –
Apreiškė Apolono pitija,
Kaip rasti,
Kaip smalsią sielą parsivesti –
Nuo jūros, nuo nudėvėtos Palangos –
Kilmingomis pajūrio šiukšlėmis,
Nuotykių brūzgynais, šerkšnotais
Kadagynais per giedančias
Dausas.
Daina. Namon.
Neatsigręžk.

O siautė vasara, liūliavo bangos,
Pleže šviesa spindėjo –
Ãkinai.
Stovėjai pusnuogė,
O man – nuoga.
Šnekino – vien tavo draugių akys,
Vien strėlėmis – ne ji, tik mes!
Žvelk – per nuolaidūs per siauri pečiai,
Liemuo per laibas – kaip gimdys... sulūš,
– Nebent per plačios jos strėnos jai padėtų.

Šypsojausi, žengiau artyn,
Ir naktimi apsupo tamsios akys.
Ne saulėj – mirksnį grožyje buvau.
Tačiau ramiai ne lūpos
Įspėjo – gal kakta – gaištì ir ginčijies. –          
Ir nuėjai. Įgėlė mirksnio áikštis.
Teliko draugės ir draugių lūpos
Šiepteltos. Tačiau mačiau – jos perskaitė mane:
– Jūs puikios, bet vienodos,
Dailios karvės. Ji pagimdys,
Ir išmaitins jos krūtys, speneliai –
Ne gervuogės ir ne žaizda.
Mirksnio – „negaišk“–  gyvenimui užteks.
Sielą jos turėjau. Savo sielą.

Bet aš godus, aš atkaklus, uodžiu pasaulį  
Pajūrio šiukšlių grožyje – bangos, ruduo,
Plika šaka šiurkščiam smėlỹ, – aš nutapiau.
Vaizdai rusena miško gryčioj.
O skamba –
Eglės ir sniegas ir židinys,
Liepsna, tyla, melodija ir Euridikė.
Nebrėkštantys žiemos darbai tie,
Ar ne amžinas linų kuodelis...
O malkos sausos ir smalingos.
Kaitra net spindi, sunkiasi iš rąstų
Tiek gintarinio džiaugsmo, –
Kad jau tinka ant sienojų
Lemties ir liūdesio,
Rudens lietaus paveikslai.