Įtaringa meilė (pabaiga)

Šantų vienkiemyje vėl kaip po gaisro.
Tėvas ir motina pikti, nusiminę. Kai paaiškėjo, kas įvyko, jie negali atleisti dukrai. Piktinasi, smerkia, su ja nesišneka.
Pirkioje visi juda tylėdami. Motina vis nubraukia ašarą, tėvas užsimiršęs nusispjauna. Aiškiai matosi, kad jie vien apie tai galvoja, negali su tuo susitaikyti, pergyvena.
Tik Nastutė visai rami. „Ir gerai... Taip ir turėjo būti. Teisingai padarė Anzelmas, – mąsto ji, – kam jam tokia žmona, kuri myli ir bučiuoja kitą? Gaus tokią, kuri jį vieną mylės, o aš ištekėsiu už Viktoro ir viskas nusiramins.
Sprendžiant iš to, kaip jis mane bučiavo, panašu, kad tebemyli ir viską atleido. O jeigu dar neatleido, tai atleis. Tik reikia su juo susitikti ir pasikalbėti, išsiaiškinti. Na, žinoma, reikia kaip galima greičiau apie viską pasakyti tėvams. Neišėjo su Viktoru vestuvės Kalėdoms, kaip jis planavo, bus galima jas iškelti per Velykas. Koks skirtumas? Jis tai tikrai niekur nedings...“
Nastutė vis laukia pasimatymo su Viktoru, bet jau visa savaitė, kai jo nemato, todėl ji vis randa pateisinimą: "Suprantama, po to kas įvyko, jam nelabai patogu rodytis tėvams. Šiaip ar taip jis irgi kaltininkas tų visų nemalonių pasekmių“.
Panašu, kad Viktoras vengia ir Nastutės. Juk buvo daug tikrai gerų progų pasišnekėti. Nesulaukusi jo, mergina save ramina: „Nieko tokio, yra dar daug laiko, nėra ko skubėti. Velykos dar toli... Anksčiau ar vėliau Viktoras pasirodys. Žinoma, prieš kalbant su tėvais, būtų geriau patiems tarpusavyje pasišnekėti, aptarti mūsų vestuvių reikalus“.
Praėjus dar vienai savaitei, sekmadienį po pietų Nastutė pamatė pro langą, kaip Viktoras, iš kažkur sugrįžęs, įvažiavo į kiemą, iššoko iš važelio ir, užmetęs arkliui ant nugaros vadeles, pasuko į pirkią. Nastutei taip ir ūžtelėjo į širdį jaudulio banga.
Iš to, kad Viktoras paliko nepririštą arklį, galima buvo spėti, kad jis negalvoja ilgai užsibūti, užsuko tik trumpam ir ruošiasi vėl kažkur važiuoti.
Užsimetęs trumpus kailinaičius, užsidėjęs šiltą ausinę kiškio kailiuku papuoštą kepurę, užsimovęs šiltas pirštuotas odines pirštines, Viktoras atidarė priemenės duris.
Įėjęs į pirkią, jis visai nebuvo panašus į atgailaujantį, pasiruošusį atsiprašyti ar dėl kažko pasiaiškinti vyriškį. Kaip visada, jis buvo išdidus, savimi pasitikintis, orus, su šypsena lūpose. Toks gražus, spinduliuojantis ryžtu ir jėga...
Iš tolo su visais pasisveikino, pirštines ir kepurę pasidėjo ant suolo ir, pakviestas sėstis, atsisėdo.
– Kur važinėji? – truputį iš aukšto pakalbino jį Šantas. Klausė tik iš mandagumo, norėdamas parodyti, kad širdyje juo nepatenkintas.
– Buvau nuvažiavęs į Sabalynę. Na, į tą patį dvariuką, kurį nuomojausi prieš tai, – paaiškino, – susitikau su savininku, dabartiniu ūkio gaspadoriumi. Tarėmės dėl nuomos. Sutarėm galutinai.
– Kaip tai? – visai rimtai susirūpino Šantas.
– Mes ir anksčiau buvom susitikę. Kalbėjomės... – atsakė Viktoras. – Motinėlė, iš kurios daug metų nuomojausi žemę, pasirodo, pasimirė. Sūnui ūkininkauti nelabai sekasi, žada grįžti vėl prie valdiško darbo ir kviečia mane, kad grįžčiau atgal į dvariuką.
– Tai sakai susitarėt? – pasimetė Šantas. – O kaip bus su manim?
– Per žiemą susirasi kitą gaspadorių, – abejingai atsakė Viktoras, – o aš nuo šv. Jurgio jau išsigabenu. Ir dar noriu įspėti, kad malkų gaminti šiemet nebevažiuosiu. Pasirūpinkit patys. Kiek pernai paruošėm, šiems metams užteks per akis. Liks dar ir kitos žiemos pradžiai.
– Tai mat kokie dalykai dedasi, – aiškiai nusiminęs, visai nuleido balsą Šantas, – tokios tokelės... Pats, žinoma, norėsi atsiskaityt, bet gerai žinai, kad nieko neturiu.
– Nieko ir nereikia, – griežtokai ištarė Viktoras, – nuomą atidaviau. Aš pačiam nebeskolingas.
– Tu tai neskolingas, bet aš kada galėsiu atsilyginti? – net susigraudino žmogus. – Per tuos metus juk visus trobesius atstatei... Sodybą iš pelenų prikėlei... Tiek išlaidų turėjai.
– Tegu būna Dievui ant garbės. Parama padegėliui. Man iš jūsų nieko nereikia, – pabrėžė jis, iš po antakių žvilgtelėjęs į Nastutę, – grįžtu į dvariuką taip, kaip į savo namus. Tiek metų ten pragyventa, viskas žinoma, įprasta. Gyvensiu ir toliau taip, kaip gyvenau, o jūs gyvensit ir be manęs. Dabar jau ne bėda.
Sudiev.
skorena