Ant asfalto lašai susirinko –
Nutipeno mažom pėdutėm,
Juodos strazdanos gatvėj išbrinko,
Kol diena neatnešė liūtį.

Mes vilkėjom plonais drabužiais:
Gėrės dangūs į mūsų odą,
Ir nuprausęs kūnus gegužis
Dar paliko kažką rasoto,

Nes blizgėjo akys ir juokės –
Šitaip juokias nuo saulės rasos.
Nors stovėjom mieste, bet šoky
Mindė pievą mūs kojos basos –

Taip atrodė... Svaigus gegužis –
Raudo skruostai ir kvapo trūko.
O kai vakaras upėj dužo,
Pirmą žvaigždę palietėm lūpom.