Sninga
Buvo sunku susikaupti, raidės liejosi, o mintis nutrūkdavo viduryje sakinio ir pabėgdavo toli toli. Tyla vargino, vienatvė vargino, tuštuma vargino. Rodėsi, niekada nebebus gerai. Ta balta spalva už lango tiesiog varė iš proto, o žiema nė nesiruošė baigtis.
– Sninga.
– Žinau, Tyte, žinau. O tu ūsus nusivalyk.
– Aš juk katinėlis!
– Katinėlis, tai katinėlis, bet ūsus vis tiek nusivalyk.
– Nenoriu.
– Reikia, Tyte, reikia.
– Nereikia.
– Nagi, kaip tu su pienu virš lūpyčių vaikščiosi? Visi berniukai juoksis.
– Juoksis? Bet aš kati...
– Eikš, Tyte, – pertraukiau mažąją. – Nuvalysiu.
– Aš pati.
Tytė perbraukė su rankove per raudonas lūpytes.
– O dabar berniukai nesijuoks? – paklausė.
– Nesijuoks, jau nesijuoks.
– O kada mama grįš?
– Jau tuoj.
– O ką tu skaitai?
– Aš mokausi.
– O kodėl tu visada mokaisi?
– Nes noriu būti protinga.
– O tu dar nedaug protinga?
– Tyte, tu jau didelė, neklausinėk nesąmonių.
– Bet tu juk protinga, ar ne?
– Žinoma, Tyte, žinoma. Geriau eik pro langą pažiūrėk, kaip sninga, gal ir mamą pamatysi grįžtant.
– Tai kad tamsu lauke, nieko nematyti.
– O tu kambary šviesą išjunk. Tada geriau matysi. Eikš, parodysiu, – atsidusau pastumdama knygą.
Nusivedžiau mažąją prie lango ir pridėjau jos nykščius prie smilkinių. Liepiau prie lango priglausti rankytes ir įdėmiai žiūrėti. Patylomis atsitraukiau ir užgesinau kambaryje šviesą.
– O mamai nepatinka, kai sninga, Lilu!
– Žinau.
– Bet juk taip gražu...
– Mamos nematai?
– Nematau.
Pažiūrėjau į laikrodį ant spintelės. Rodė po devynių dešimt minučių. Mama vėlavo jau daugiau nei valandą.
– Eikš, Tyte. Eikš, gulsim. Tu miegok, o aš dar palauksiu mamos.
– O aš negaliu palaukti su tavimi?
– Negali, Tyte, jau vėlu, reikia miegoti.
– Prašau, dar tik trupučiuką ilgiau.
Žinojau, kad mažoji užmigs, ji susirietė ant sofos, padėjo galvą ant mano kelių. Mačiau, kaip vis sunkiau markstosi jos akys, kol pagaliau užmigo. Stebėjau, kaip trūkčioja jos maža nosytė, kaip ritmiškai kilnojasi jos petukai. Stebėjau garbanas, krentančias ant jos apskrito veidelio.
Mama grįžo vėlai. Pabudau nuo durų girgžtelėjimo. Mėnulio prieblandoje mačiau sniegą ant jos palto ir dar baltesnį jos veidą. Ji stabtelėjo, pasižiūrėjo į mane, lyg ir žiojosi kažką sakyti, tačiau tik apsisuko ir uždarė savo kambario duris. Prie lauko durų vis dar buvo matyti snieguoti jos pėdsakai.
Nunešiau Tytę į lovą. Atsisėdau prie mamos kambario durų ir klausiausi, ką ji veikia. Girdėjau, kaip ji vartosi lovoje, negalėdama nė minutėlei sumerkti akių. Klausiausi, kaip ji verkia, kaip prieblandoje varto nuotraukų albumo lapus.
Nesišnekėjom jau daugiau nei mėnesį nuo tada, kai tėtis mirė. Ji palikdavo pinigų ant stalo maistui ir kitoms reikmėms. Aš nuvesdavau Tytę į darželį ir parsivesdavau ją namo. Gaminau, tvarkiausi. Mama nekentė sniego. Visada jo nekentė, o šią žiemą kaip tyčia – daug snigo.
Snigo ir tądien.
Apsirengiau. Apsiaviau batus. Kiek galėdama tyliau išėjau laukan. Kapinaitės buvo netoliese. Susiradau snieguotą kauburėlį su sušalusiomis gėlėmis. Žiūrėjau į ant paminklo užrašytą vardą. Ašaros tekėjo veidu, o kojos pačios linko.
Snigo ir tądien. Buvo pirmosios snaigės šią žiemą. Mama buvo nepatenkinta, o Tytė kaip niekada irzli. Tėtis pasižadėjo nuvežti ją į darželį. Paklausiau, ar galiu kartu.
– Žinoma, juk mokykla pakeliui.
Tėtis pabučiavo mamą į skruostą. Susėdome mašinoje. Išlipau prie mokyklos, tačiau net nesuskambėjus skambučiui į pirmąją pamoką jau buvau už mokyklos ribų. Kelias buvo slidus. Tytė klykė apsikabinusi mamos kojas, o ši tik žiūrėjo tuščiomis akimis į prie mašinos dirbančius žmones.
– Sninga, – išgirdau balsą už nugaros.
Tytė žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Jos šlepetės buvo aplipusios sniegu, o maži petukai tirtėjo nuo šalčio. Atsisegusi paltą prisispaudžiau ją prie krūtinės.
– Žinau, Tyte, žinau.
Mėnulis nušvietė kelią. Virtuvės lange degė šviesa. Nupurčiau nuo mudviejų sniegą ir atidariau duris. Namuose kvepėjo arbata. Mama stovėjo vien tik su naktiniais ir nuo spintelės stengėsi nukelti seną virdulį. Tytė prisispaudė arčiau manęs.
Mama atsisuko į mus. Jos skruostai atrodė šiek tiek paraudę. Ji kilstelėjo puodelį į mano pusę. Šyptelėjau.
– Eikš, Tyte, atsigersim karštos arbatos.
Ant stalo vis dar gulėjo mano vadovėlis ir Tytės išmėtyti pieštukai. Mama pastatė garuojančius puodelius mėtų arbatos ir atsisėdo. Kurį laiką vyravo nejauki tyla, tačiau galiausiai ji giliai įkvėpė ir atsiduso:
– Sninga.
O tada jau viskas buvo gerai. Buvo daug atsiprašymų, daug ašarų, tada daug istorijų, prisiminimų ir juoko. Atėjo pavasaris, viskas gimė iš naujo, ir mes gimėme kartu su viskuo. Bėgo metai. Švietė saulė, lijo, pūtė vėjas, krito lapai. Ir žinoma, snigo. Tik dabar jau nebe taip skaudžiai.