Vartau istorijos lapus, skaitau, stebiuosi –
Iš kur išaugo žmonės – ąžuolai,
Kai Lietuva, kuri galėjo tik sapnuotis,
Vyrų valia pakilo išdidžiai.

Tiek metų lenkinta ir rusinta,
Be laisvo rašto, be laisvos kalbos,
Rodės, suskaldyta, sutrupinta,
Be tikro vardo, žemės nuosavos.

Ereliai džiūgavo, plėšrieji pešės –
Kieno karūnoj deimantas šis bus,
Kuris tiek metų taurią šlovę nešė
Nuo Nemuno lig Dniepro išdidus.

Nelemtos sutartys klastom žymėtos
Ir nuolaidos, ir barniai tarp savų
Didvyrių karduose rūdims nusėdo,
Juos ženklino juodžiausiu likimu.

Tik žemėje kažkoks stebuklas liko –
Sudygo, augo bočių amžių ilgesys,
Kuris į širdis Lietuva įkrito
Ir uždegė naujai, visai naujai mintis.

Prabyla Basanavičius, suskamba žodžiais „Varpas“,
Užsižiebia „Aušra“, prie jos graži „Viltis“,
- Prabusk, pakilk, lietuvi, tave jau šaukia darbas,
Be jo ir be aukos saulelė neprašvis.

Aukojos, dirbo, ėjo. Miesteliai, kaimai budo.
Langai nušvito, vėrės su augančia drąsa,
Ir nors pasaulis šiurpo nuo karų ir „blūdo“
Lietuvis patikėjo  - brėkšta diena kita.

Diena kita atėjo – Laisvės Aktu žymėta
Ir vyrų parašais, net dvidešimt svarbių.
Tai buvo tik pradžia, kova dar nelaimėta,
Šešiolikta Vasario – pirma iš jos dienų.

..........................................

Gerai, kada tauta žvaigždyną savo turi,
Kaip kelrodį per ilgą amžių kelią.
Laimingi mes – virš mūsų žemės budi
Šviesi žvaigždė – Šešiolikta Vasario.