Pasivaikščiojimai: su L. Seneka (5)
Aš:
Nekaip atrodo, kai nugirdus plepį,
Jam ištaria: o! filosofas...
Gal pasakyk man, Lucijau,
Ar į tave dažnai taip rodo?
Lucijus:
Mąstyti — tai nepaplepėt,
Tačiau čiauškėti
Kaip alutis šneka,
Man nenuobodu, ne...
Gera žinot, kaip gimsta
Vėjas, žaibas ar griaustinis
Ir netgi nesvarbu —
Gamtoj ar galvoje.
Žinau, vėl kilsi į ataką,
O aš ant balto vis rašau:
Lucijus Anėjus Seneka,
Tau nuostabu,
Kad iš toli atėjęs?
Bet man atrodo — nelabai:
Aš savo eros metais gimęs:
Po svetimus laikus nesidairau.
Aš:
Daugiau negu naivu,
Kad net atrodo, jog ne tu,
O iš tiesų —
Statinėje alutis šneka.
Lucijus:
Taip, savo metais gimęs
Manyki net —
Su Kristumi kartu.
Nesvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Man atsakydama. (2)
Aš
Prieš du tūkstančius metų, a?
Ir — ką? Ir — nelabai toli?
Ar dar įmanoma ateiti iš toliau?
Bet jeigu galima
Kam pasakas seki?
Ir mokai pataupyti laiką —
Gėdinga, negražu, girdi,
Švaistyti jį
Ar gert kaip vyną.
Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis,
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis. (2)