Sekmadienis, devynios valandos ryto. Paprastai tokiu metu mane galima rasti apytinksliai lovos teritorijoje. Bet šįryt štai sėdžiu lauko tualete, miške, toli nuo namų. Mano provizoriška lova ant grindų jau išardyta: viena jos dalis supakuota į kuprinę, antroji stovi atremta į sieną. Slidės irgi paruoštos, na, gal tiksliau būtų sakyti – pasiruošusios. O aš jau irgi tuoj. Savijauta nenusakoma: išgulėjau ant to čiužinio virtuvėje vienuolika valandų, kiek miegojau, nežinau, tad niekaip neapsisprendžiu, ar esu persimiegojusi, ar neišmiegojusi. Nesvarbu... Apskritai, ko galima tikėtis iškeliavus į mažytį namelį su tuzinu paauglių merginų iš skautų būrelio?
     Įsitikinusi, kad viskas žygeivėms einasi puikiai ir kiekviena savo vaidmenį žino, jau nuo ryto išsiruošiu namo, pas savo šeimą. Apsituloju, užsimetu kuprinę ir neriu į mišką. Slidės patrūkčiom (blogi tepalai...) nardo per pusnis, o mano žvilgsnis čiuožia šviežiu sniego paviršiumi. Vienintelis ženklas, kad čia kažkas prieš mane ėjo – kiškių pėdutės. Iš žmonių esu pirmoji. Ir viena. Va, būtent taip įsivaizduoju slidinėjimą. Šeima mane vis tempiasi kartu, bet aš, jų pasipiktinimui, kaskart atsisakau – tiesiog nepakenčiu slidinėjimo populiariomis Oslo priemiesčių trasomis, kur šliuožiant mane kamuoja viena, bet labai skausminga ir daug vietos galvoje užimanti mintis: kaip judėti pakankamai greitai, kad tas, kur atlekia iš paskos, manęs nesutryptų, bet ir ne per greitai, kad pati neužgriūčiau ant to, kur priešais... Jausmas maždaug toks pat, kaip būti krepšinio aikštelėje, kur vienu metu žaidžia mažiausiai dvidešimt komandų... Ne, slidinėjant turi būti tik dvi komandos – aš ir gamta. Tada atgyja vaizdai, patirti prieš daugybę metų, ryškesni nei tai, kas buvo vakar: skubu svyruodama plačiomis vėžiomis ir bandau neatsilikti nuo rudų slidžių galų, prisiartinu tiek, kad užlipu ant jų ir griūnu, išsinarplioju, vėl pakylu, vėl svyruoju, priešais šliuožiantys galai tolsta, imu skubėti, bet apkaustai susikabina, atsisega, pametusi slidę smingu į pusnį, sniegas žnaibo odą, lenda už pirštinės, pakeliu akis: „Mama, mama, palauk!“ Būdavo taip baugu, taip baugu pasilikti...
     O dabar darosi baugu, kad nuo manęs šitaip pabėgs traukinys. Kaip įprasta, vėl idiotiškai kitais pasitikėjau. Visų pirma, dukra, kuri nupasakojo, kad kelias iki traukinio – vien „tik žemyn“. Pagal tą jos „vien tik žemyn“, vyras paskaičiavo, kiek laiko man truks kelionė. Ir aš jų abiejų paklausiau. Juokingiau nebegali būti! O dabar aiškiai matau, kad visas planas pradeda griūti. Brendu per pusnis trypdama kiškių pėdsakus ir vis laukiu, kada gi bus tas „kelias žemyn“. O kelio žemyn nėra. Tik aš ir gamta – dvi komandos. Būtų visai neblogai, jei nebūtų dar dviejų – laiko ir to traukinio...
     Pagaliau prisikapstau iki preparuotų trasų. Suspaustas sniegas žvilga, vėžių krašteliai aštrūs lyg plienas. Čia irgi šįryt gyvos dvasios dar nebuvo, na, jei tos mašinos, vėžes paruošusios, neužskaitysim. Štai čia prasideda tas lauktasis kelias žemyn. Bėda ta, kad kas vieniems atrodo žemyn, kitiems visai nėra žemyn... Dabar suprantu, kad ir slidėmis per daug pasitikėjau – jos neslysta, nors tu ką. Va, štai kaip nutinka, o jie man sako: tikėk, visais tikėk...
     Ką gi, toliau tikiu. Ir stumiuosi. Į laikrodį nebežiūriu – koks skirtumas... Puškuodama nebeatpažįstu vietų, nors vakar irgi kažkur čia ėjome. Staiga prilekiu įsimintą posūkį ir dabar žinau, esu tikra – jau visai netoli. Pakėlusi laikrodį matau, kad tai įmanoma, svarbu tikėti   s a v i m i.
     Taigi, kelią įveikiau su 7 minučių paklaida (į gerąją pusę) ir į traukinį patekau.
     Vagonas visiškai tuščias. Na žinoma, tokiu metu visi dar tik traukia į gamtą, o ne grįžta. Net konduktorius kilsteli antakius: ko taip anksti iš slidinėjimo? O man taip reikia! – atšaunu jam mintyse ir atvertusi galvą mėgaujuosi ratų dunksėjimu. Kai vakar čia važiavome priešinga kryptimi, vagonas buvo sausakimšas, o garso lygis turbūt dvigubas leistinam. Tada stovėjau ir stebėjau tą tarškalynę ir man staiga įstrigo toks dalykas: garsiausiai tauškė moteriškos kompanijos, rodėsi, jos trokšta, kad jų istorijas išgirstų visas vagonas. Vyrukai šnekučiavosi kiek tylėliau, bet jų lūpos irgi nesusiverdavo. Na, o tyliausiai, galima sakyti, visiškai tyliai sėdėjo poros – tiek jaunos, tiek vyresnės – jie nieko nesikalbėjo. Įdomu, kodėl? Gal gyvenant bendrai per kažkurį laiką sugebame tiek išsišnekėti, kad daugiau nebėra ką? O gal nuolat būdami šalia žmonės išmoksta kalbėtis be žodžių? Įdomu, ar dvi moterys gyvendamos kartu taip ir taukštų be pabaigos, ar vis dėlto kažkada išsikalbėtų? Nežinau...
     Na, galiausiai ir kelionė traukiniu baigėsi. Dar po neilgo prasiėjimo įžengiau į namus. Ir... Tokios akimirkos mano kasdienybėje yra vienos iš sudėtingiausių: kai į koridorių sulekia mane mylintys, pasiilgę žmogučiai ir vienas per kitą puola pasakoti, čiauškėti, klausinėti, o man reikia visus išgirsti ir kiekvienam iš jų atsakyti, tada, būna, tyliai pagalvoju: o vaikai kada nors išsišneka, ar niekada?