Giliausią vagą tu širdin įrėžei,
Į tas dienas taip maga atkeliauti.
Įbrist į tavo vandenis, Nevėži,
Ir kaip vaikystėj kojas nusiplauti.

Ledonešiu plukdai prisiminimus,
Ir akyse meilės takai išplaukia —
Liepų alėja, senvagė, Miltinis,
Kiemo draugai, kurie jau nebelaukia.

O gal todėl, kad šitaip buvo tikra,
Be melo dar, jauna širdim išjausta.
Ir pirmas bučinys, trapus prisilietimas,
Kada visi namų langai parausta.

Net nustebau, koks mažas liko kiemas —
Tartum erdvė ir laikas susitraukė.
Tada atrodė kelios liepos — miškas,
Dabar du žingsniai — svetima palaukė.

Lėtai vingiuoji gimto miesto parkais,
Tegul širdy palieka taip, kaip buvę —
Alyvomis apaugęs tavo krantas
Ir mano metai čia trumpam užkliuvę.