Visi jau girdėjome nuvalkiotų posakių, kad reikia žiūrėti į priekį ir tik į priekį – ir viskas dar priešaky. Lyg praeitis būtų balastas, kurios reikėtų greičiau atsikratyti, o atsikračius toliau laukti mistiškos geresnės ateities, kuri tikrai ateis ir kitaip net būti negali. Net jeigu ir pasieksime tą stebuklingą medaus upių ir nemokamos kabelinės televizijos šalį, negi ten norime atvykti be praeities, kuri kiekvieną iš mūsų padarė ypatingu, nepakenčiamu, mielu ar išmintingu? Mano nuomone, reikėtų laikytis praeities, kad ir kokia ji šlovinga ar apgailėtina bebūtų. Ji tave pavertė tuo, kas esi, o su kitokia praeitimi viskas galėjo pasisukti dar blogiau nei pasisuko. Aš netikiu popietinių pokalbių šou ekstrasensų nuomone, kad į šį pasaulį atvykome su užantspauduotu likimu, kosminiu kodu, klodais blogos karmos ir kitokiu bagažu, verčiančiu žaisti žaidimą žymėtomis kortomis be menkiausios galimybės laimėti nors krūvą surūdijusių centų. Aš linkęs manyti, kad mes – savų nelaimių kalviai. Jeigu negali susitaikyti su skaudžiu gyvenimo smūgiu, keik ne Viešpatį Dievą, Budą ar raganą, pardavusią tau netikusį laimę nešantį talismaną. Tau nelaimes nešantis elfas slepiasi tavame veidrodyje. O grįžtant prie praeities telieka susitaikyti su skaudžiu smūgiu, kurį tu sudavei pats sau, o ne likimo samdyti boksininkai... Lengva tau šnekėti, pasakytų, kad nors jei jau būtų išrasta vidinių monologų pasiklausymo aparatūra... Taip, visada lengva dėlioti savo tezes be klausytojų atsilošus lovoje su skardine alaus ir ramios muzikos garsais fone, besiliejančiais iš pigių kolonėlių...

Taip, laikas ieškoti įrodymų, kad aš pats laikausi savo taisyklių. Aš pradžioje pateiksiu skaudų praeities pavyzdį ir paaiškinsiu, ką aš supratau ir ką darysiu geriau. Ar tau tinka, mano monologų besiklausantis šnipe? Ar vis dėl to norėtum kietesnio pristatymo su galingais vaizdais, dokumentais, to meto politine analize ir kaip lapai gražiai krito tą rudenį? Deja, aš net nepamenu, ar tada buvo ruduo: matyt, alus kaltas dėl tokių šiurpių atminties spragų ir nepagarbos gamtos aprašymams, be kurių išvis joks geras pasakojimas negali prasidėti. Kaip ten bebūtų, esmę žinau...
Vieną gražų rudenį, kai krito lapai ir korėsi savižudžiai, ar pavasarį, kai tirpo sniegas ir dainavo zylės, aš sėdėjau savipagalbos grupės susitikime su daug neįdomių žmonių, kurie skundės savo nesibaigiančiomis nelaimėmis. Tai nebuvo rimtas susitikimas rimtiems nelaimėliams kaip alkoholikai, skolininkai ar lošėjai. Kažkokioje neaiškioje salėje susitiko gauja urbanistinės kultūros gvazdikų, kurie kasdien sau sugalvodavo vis naują diagnozę ir internete rasdavo krūvas teorijų, paaiškinančių jų lepumą ir dvasinį menkumą gudriais terminais. Kas mane nuvedė į šių nevykėlių būrį? Sunku pasakyti... Galbūt aš tikėjau, kad žmonės, susibūrę į vieną krūvą, turi visai gerus šansus žengti tris žingsnius į priekį. O galbūt aš norėjau kavos ir spurgų už dyką – Holivudas mane įtikino, kad be tokių skanėstų nepraeina nė vienas susitikimas ieškantiems dvasinės pusiausvyros. Deja, gyvenimas ne filmas – nė lašo kavos, nė trupinio spurgos ir apskritai nieko valgomo. Būtent dėl šitos trivialios priežasties į sceną įžengė ji. Nors tuo metu aš nebūčiau to atspėjęs. Įsivaizduok, prie tavęs prieina visai gerai atrodanti mergina ir praneša, kad nori su tavimi pasišnekėti akis į akį. Neatspėtum, kad ji paprasčiausiai nori paklausti, kur čia artimiausia maitinimo įstaiga. Juokingiausia, kad taip buvo prieš visus romantikos standartus – aš šią gražią nimfą lydėjau ne į meno galeriją, koncertą ar vietą su upe ir gražiu saulėlydžiu, bet artimiausios kavinukės link, kur parduodami skanūs kebabai. Taip, ši nimfa mėgo mėsą ir aš neturėjau nieko prieš. Gyvūnai gal ir mūsų draugai, bet jie – dar geresni patiekalai. O mergina mėgstanti kebabus – tikrai geriau nei anoreksijos kankinamas zombis su pamišimu akyse. Bet vis dėlto romantiškos istorijos neprasideda pyragų valgymu ir kepsniukais... Ach, jeigu aš apie tai būčiau pagalvojęs tą rudens ar pavasario rytą ar popietę... Viskas turėjo prasidėti daugmaž taip:
– Labas, norėčiau su tavimi pasikalbėti akis į akį. Žinoma, jeigu tu nieko prieš.
– Gerai, einam, pakalbėsim.
– Tomai, nenoriu nuskambėti juokingai...
– Sakyk, čia visgi grupės susitikimas. ATVIRUMAS čia rašomas didelėm raidėm.
– Tu turi tiek charizmos ir kažką labai Meniško iš didžiosios M. Ar aš vis dėlto klystu?
– Tu teisi, aš rašau, kol kas tik pradedu, bet jaučiu, kad mūzos sukasi aplink mane, jų giesmės mane užpildo. Aš būsiu vienas iš geriausių šio amžiaus rašytojų.
– Velnias, aš tiesiog tai pajutau – tas žinojimas persmelkė mane lyg Dzeuso siųstas žaibas...

Na gerai, galbūt taip nebūna... Bet vis dėlto gaila ar ne? Realybė visada arčiau žemės, kebabų ir kvailų sprendimų. Va taip ir buvo: surinkęs savo menkos drąsos likučius, aš pakviečiau ją į kiną. Pirmas dalykas, kurio galima pasimokyti – nekviesk nimfų į kiną, jeigu tau ne 15-ka ir gali surasti kokį geresnį užsiėmimą. Kokia prasmė porą valandų sėdėti kino salės tamsoje ir įbedus nosis spoksoti į abejotinos kokybės filmą. Visiškai jokios – taip tik prarandama pora valandų pokalbiui. Nors prisiminus trumpą pokalbį prieš prasidedant filmui, ji nežinojo apie majų apokalipsę! Aš apie ją pastoviai irgi nepliurdavau, bet tuo metu kinuose sukosi 2012-ų metų filmo trileris ir kad ji tuo visai nesidomėjo, turėjo aiškiai duoti man signalą – atsisveikinti ir dumti iš tos nelemtos kino salės lyg man ant kulnų mintų visi pragaro skalikai. Aš per daug geras ir atleidžiantis žmogus. Tokios klaidos niekada daugiau nekartosiu. Abejotinas trileris su daug nužudytų moterų galų gale baigėsi ir aš ją pakviečiau išgerti į kavinukę su labai nedraugišku personalu. Tada stebint girtiems dievams prasidėjo DIDYSIS POKALBIS. Nežinau, ar taip dažniausiai ir būna, bet ji perėmė pokalbio valdymą ir pradėjo pasakoti. Gerai, kad aš užsisakiau alaus – kitaip būčiau neištvėręs pasakos apie mėgstamus serialus, kepėjos darbą, šeimą, diskotekas ir dar velniai žino ką. Vienintelė įdomi pasakojimo dalis buvo apie jos sunkią ligą – deja, ji sudaužė mano romantišką iliuziją, kad mirties artumas suteikia žmonėms mistišką aurą ar išminties. Ne, ji buvo ir yra kvaiša kepėja, nemėgstanti turkų. Kokia šlykšti apgaulė: jokia ji nimfa, tik boba su kočėlu ir prijuoste. Štai tokia mintis turėjo dunkstelti į mano kietą kaktą. Deja, aš nenorėjau susitaikyti su tikrove ir raminau save, kad viskas ne taip ir blogai, ir ji gražiai pilsto alų iš butelio į bokalą. Reikia pripažinti, daugumą pilsto alų lyg kokį limonadą – to rezultatas per daug putų, o ir skonis po to – jau nebe tas. Svarbiausia čia, žinoma, tinkamas bokalo palenkimas... Na nesvarbu, faktas, kad ir šitas klaikus pokalbis kažkada baigėsi. Prisiminus net juokingai keistoka, kad aš ją apkabinau. Šis paskutinis ėjimas irgi nesuveikė. Užsimušdamas nebegaliu suprasti, ko aš dar galėjau tikėtis. Man juk turėjo būti mirtinai aišku, kad su ja neištverčiau nė dienos, nekalbant apie kokius ateities planus ar kelionę į Paryžių. Bet gal čia visų mūsų bendra bėda: tikimės iš žmonių per daug, o kai jie neatitinka mūsų iliuzijų, bandom dirbti su tuo, ką turime. Nemanau, kad ji per daug mąstė apie mane tokį klaikų vakarą ir šį pasimatymą. Ypatingai bjauriomis dienomis, kai mane kankina depresija ar bent jau sunkios pagirios, mane vis pasiveja bjauri mintis, kad vargšė kepėja netgi nežinojo, kad buvo pakviesta į pasimatymą. Gaila, bet, matyt, to niekada nesužinosiu. Po poros mėnesių visiems grupės nariams išsiunčiau tą patį elektroninį laišką ir išėjau iš grupės. Tiksliai nebepamenu (alus, alus varo atmintį į kapus), ko ten prikeverzojau, bet gavau nemažai atsakymų, kad vargšai gvazdikai jaučiasi šokiruoti. Mano kepėja parašė, kad pasielgiau tikrai kiauliškai. Tai, mano nuomone, yra pagrindinis įrodymas, kad ji žinojo, kad buvo su manimi pasimatyme. Kokia moteris vadintų kiaule ar kaltintu kiaulišku elgesiu vyrą, jei nebuvo su juo pasimatyme?

Galų gale tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra pasimokyti iš savų klaidų. Man po šitų, jau dulkėmis apneštų įvykių kai kurie dalykai tapo aiškūs. Pirma, neverta gaudyti nimfų pagalbos grupėse. Na, galbūt išskyrus anoniminių grafomanų grupę, bet čia jau susikerta bendri interesai, o tai svarbiausia. Faktas, kad bendrų pomėgių trūkumas prives prie DIDŽIOJO POKALBIO, kuriame beveik neturėsiu ko pasakyti. Pirmyn į naujus medžioklės plotus, bibliotekas, knygynus, anarchistinio stiliaus kavines, barus, galu gale – į alaus skyrių parduotuvėje! Tegu gerai apgirtus siela sutiks tokią pat... Mano minčių srautą pertraukė mano mobiliojo simfonijos:
– Grafomanų sanatorija, trečias skyrius!
– Tomai, baik savo lėkštus juokus. Aš pagaliau radau tą nelemtą šunį.
– Nuo jo priklauso visa operacijos sėkmė – jis negali loti ar kąsti!
– Nebijok, radau mažą mandagų šunėką.
– O jis jėgos turi? Jeigu jis neišlaikys svorio, viskas atrodys apgailėtinai.
– Savom akim mačiau, kaip jis nubėgo su mano matematikos vadovėliu dantyse!
– Vladai, su „vadovėliu nasruose“ skamba geriau – tu ką tik padarei stilistinę kalbos klaidą.
– Tomai, tu man paaiškink. Aš nesuprantu, kam tau šuva pagal komandą nubėgantis su knyga nasruose!
– Tą knygą jis dar turi išlupti iš rankų ar krepšio. Bet čia jau detalės. Matai, bibliotekoje mačiau nimfą su tatuiruote beveik iki kaklo. Deja, didžiają dalį dengė marškinėliai...
– Atsuk kasetę iki vietos su šunim...
– Kantrybės, Vatsonai, mergina dirba bibliotekoje, tempė vežimėlį su knygomis. Mano nuomone, galima tvirtinti, kad ji pasiims ir porą knygų namo.
– O tada atbėgs šuva, išlups tą knygą iš rankų ar krepšio ir staigiai lėks pas tave!
– Vladai, perpratai mano planą kaip tikras pradinės mokyklos vunderkindas!
– Tomi, šuva vis dar pas mane – stabdyk juokus.
– Nepyk, šuva man tikrai reikalingas. Meilės šunelis nubėgs pas mane, kur aš sėdėsiu ant pievutės, gurkšnosiu šampaną užsikąsdamas šokoladiniu pyragu ir atrodysiu tiesiog puikiai.
– Tomi, hmm... Dabar žiema... Šampanas velniškai atšals..
– Vežk čia tą šunį! Kiekvienas šiais laikais tapo kritiku!

Na ką gi, lauke, matyt, tikrai per šalta. Bet nieko čia tokio prie bibliotekos pilna kavinių, blogiausiu atveju rūkysiu cigarą prie prekybos centro. Viskas tiesiog nuostabu, kai tiki, kad pasimokei iš praeities klaidų ir ruošiesi padaryti naujų!