Nuo sniego akinančio linksta sodo šakos —
Vasario mėnesio žydėjimo sapnai.
Suklusk, bitutės avily jau rąžos,
Prie karalienės šliejasi tranai.

Kaip skambiai krinta mažas tirpsmo lašas,
Kurį varveklis metė dar ir dar.
Nors prie ugniakuro glaustytis gal įpratom,
Gaivios sulos norėtųsi dabar —

Jautiesi čežantis nelyg pernykštė smilga,
Gręžies į saulę pluošto spindulių.
Žiema — toks laikas — tartum būtum sirgęs —
Prie vieno NORIU dešimt NEGALIU,

Bet jau žydėjimą sapnuoja šakos sodo,
Ir per atodrėkį pakvipo pumpurais,
Nauja svajonė spraudžiasi pro luobą,
Kai tu ženklų gyvavimo dairais

Ir atrandi. Po simbolį, po lašą,
Po vieną spindulį, po garsų kranklio „Gra!“
Lyg pratęsimo būtum išsiprašęs,
Kad susiprastum, laiko kam yra,

Lyg būtum perleistas per stebuklingą sietą
Ir atsikliuvęs tarp grūdų daigių,
Kad neištirptumei lyg tas vasario sniegas,
Mus užkerėjęs reginiu svaigiu.