Taip po Šv. Jurgio ir atsikraustė Viktoras Daugys į Šantų vienkiemį.
Aukštas, tiesus, gražus pažiūrėti, solidus, energingas, savimi pasitikintis, kokių keturiasdešimt šešerių metų vyras pravėrė pirkios duris.
Viktoras vedė jaunas, augino du sūnus dvynius. Prieš dešimt metų palaidojęs žmoną, iki šiol nevedęs, galima sakyti, pats vienas užsiaugino berniukus, kuriems po žmonos mirties buvo po penkiolika metų. Tik vėliau dviem metais vyresnė Viktoro sesuo Paulina, likusi našle, atėjo pas Viktorą gyventi ir padėjo rūpintis vaikais.
Dabar jau jiems po dvidešimt šešerius, abu po kariuomenės. Vaikinai taip pat augaloti, stambūs ir mažai skiriasi nuo tėvo ne tik išvaizda, bet ir darbštumu. Daugio sesuo vaikams kaip tikra motina, o jam pačiam – tvarkinga, taupi šeimininkė.
Ūkyje, žinoma, reikalinga gera gaspadinė, todėl Viktoras atsivežė ją kartu, o taip pat ir samdytą merginą lauko darbams. Tą pačią, kuri pernai pas juos tarnavo.
Dabar jau pas Šantus prie pečiaus net dvi gaspadinės, bet buvo susitarta taikiai. Viktoro sesė Paulina savo šeimynai pusrytį taisė anksčiau, nes vyrams reikia anksti išeiti į laukus, o Šantam nėra kur skubėti. Laukų darbų nėra, o po namus šliaužioti galima ir vėliau pavalgius.
Kur gyvent ir miegot, taip pat buvo rasta visiems. Viktoras su šeimyna įsikūrė stancijoje, Šantas su žmona ir Nastute pirkioje, o samdyta mergina klėtyje. Žinoma, tai tik per vasarą, kol šilta. Kai ateis žiema, atsiras ir kiti sprendimai. Tikriausiai teks statyt pečiuką stancijoje, o mergina – persikels į kamaraitę.
Mato Šantas, kad Viktoras laikosi žodžio.
Kol iš pavasario mažiau darbų laukuose, ten daugiau darbuojasi sūnūs ir samdyta mergina. Viktoras gi pats, pasikinkęs į dailią bričkutę gražų arklį, važinėja į lentpjūvę, derasi dėl medienos, ieško meistrų, su jais tariasi dėl statybų. Supirko jis vinis, vyrius, rankenas, duris, stiklo svirno ir tvarto langeliams ir skardą stogui.
– Stogą geriausia dengti blėka, – aiškina viktoras Šantui, – ji lengva ir saugiau nuo gaisro. O kai bus pastatyti ūkiniai pastatai, būtinai statysim perkūnsargį, kad vėl neįvyktų tokia nelaimė.
Už keturių mėnesių gyvuliai jau tvarte ir stovi savo vietose. Taip pat buvo atitvertas kiaulėms gardas, o liepos pabaigoje Viktoras parsivežė iš turgaus keturis paršus.
– Trys man, o vienas pačiam, – sako jis Šantui, – užaugs kartu tuo pačiu ėdalu. Kalėdoms jau bus geri pusbekoniai, turėsim skanios mėsos šventėm.
Ir kurgi ne? Separuotu pienu ir miltais sočiai šeriami, gyvulėliai pūtėsi kaip ant mielių.
Kai atėjo metas nuimti derlių, daržinė jau stovėjo sudegusios vietoje, taip pat buvo atstatytas ir svirnas. Tik vietoj vazaunios buvo suręsta laikina pašiūrė.
Kaip ten bebuvę, bet padargai jau bus pastogėje. Nelaikysi gi visko po atviru dangumi... Kad ir užlis ar apsnigs iš šonų, bet skersai ir išilgai lakiodami vėjai viską išdžiovins, neleis supūti.
Šantas neatsistebi Viktoro apsukrumu, bet kartu ir nerimauja. Jaučiasi kaip toj pasakoj „velniui dūšią pardavęs“. Iš nuodėgulių ir pelenų vėl kyla pastatai, lyg burtininkui pamojus burtų lazdele.
Beveik viskas jau atstatyta, bet ar liks gi Šantui kiek nors iš tos nuomos? Juk jo paties šeimoje trys žmonės, jam irgi reikia iš kažko juk gyventi...
Tiesa, Šantas dar išsiderėjo, kad galės laikytis karvę. Ji bus aprūpinta ganykla ir pašaru, bet kol kas karvės jis dar neturi. Pieno ir pieno produktų gauna iš Viktoro, bet klausimas, kiek už visa tai reikės mokėti?
Nuomos sutartis dešimčiai metų. O ką jis, Šantas, veiks per tuos metus? Ar eis pas nuomininką už padienį darbininką? Bet, kita vertus, kitos išeities nė nebuvo. Pačiam žemę dirbti po tokio gaisro tikrai nebuvo įmanoma. O ką jau kalbėt apie statybas... Tai ko čia graužtis? Kaip bus, taip. Šantas su savo šeima gyvena po savo stogu, visi pavalgę... Netruks prabėgti tie metai ir jis vėl bus gaspadorius ant savo žemės.