Mano pasakai pritrūko žodžių
Ir princesė užtrenkė duris.
Ach, geriau jau būčiau jos nerodęs
Ar tik puslapius teperskaitęs kelis.

Prie pilies stiklinės gūžias medžiai –
Jų šešėliai virpa ties slenksčiu...
Pasibeldžiu, bet... sargai neleidžia.
Na, o menėse – pulkai svečių.

Liejas vynas, muzika ir šokiai
Sukas poros, kaip visad – po du...
Aš palauksiu – šokti juk nemoku,
Mintyse pašauksiu ją vardu.

Pamatau pro stiklą – net nuraudus
Glaudžiasi prie riterio dama...
O princesė nejaučia, kaip skauda
Ir, kad pasaka pavirs galbūt drama...
............................................................

Et, tegul per naktį gūžias medžiai –
Menėse man būtų nejauku.
Pasaką rašysiu vėl nuo pradžių
Piemenaitei su epilogu.