Kiekvieno namuose egzistuoja jaukus kampelis, kuriame gali pasislėpti nuo žmonių, ištisą dieną klausinėjančių, kaip sekasi, ir išgirsti tiktai savo paties mintis, kvėpavimo dažnį arba dar geriau – iš pradžių įkyrų, o vėliau taip raminantį tylos spengimą.
Rūta irgi turi savo slaptavietę, į kurią įsileidžia nebent visur iš paskos slankiojantį katiną Mopsą. Galų gale kaipgi sulaikysi murklį, kai toji sielą raminanti vieta – nedidukė patalpa šalia virtuvės. Harmoningiausias namų kampas, sako mergina. Visi kvapai, visos spalvos taip puikiai dera. Nesvarbu, kad vienoje spintelėje jazminai, cinamonas, vanilė ir citrina, kitoje pipirai, citrinžolės ar mairūnai, o nuo lubų kabo tokie Mopsą viliojantys kaime rūkyti lašiniai. Kai tik Rūta praveria šio, galima sakyti, sandėliuko, dureles, augintinis liuokteli vidun, susirango ant kelių ir murkia, maldaudamas atpjauti nors kąsnelį skanėsto. Dažniausiai mergina ignoruoja pūkuotojo draugo prašymą ir tiesiog mėgaujasi jo murkimu. Šiandien nukabina lašinių paltį, atriekia nemažą gabalą ir surengia katinui tikrą puotą. Rūta glosto Mopsą, jaučia jo kūno šilumą ir virpėjimą ir tarsi laukia, kada gi jis kiūtins kitur – priėdęs gauruotasis visada nulenda snausti. Pastaruoju metu merginai norisi, kad augintinis miegotų kuo dažniau.
Atsišliejusi į aptrupėjusią, remonto verkiančią sieną, ir besišildydama it katinas, ji prisimena, kaip prieš mėnesį Mopsas nusikalto. Sakyti, kad tai buvo didžiulis ir sunkus pažeidimas, negalima – vargšelis nerangiai užšoko ant virtuvės stalo ir nutrenkė žemyn mažą šakutę. Mažą, tačiau velniškai aštrią.
Rūta ėmė nekantrauti: kada gi? Lūkesčiai išsipildė netrukus – jau kitą dieną po įvykio į namų duris pabeldė liekna ir bene tokia pati maža kaip toji šakutė mergina.
– Jūs pas mane? – pasiteiravo Rūta.
– Ne, aš pas jūsų vyrą, – atsakė priklydėlė. Merginos galvoje kirbėjo mintis – trenkti durimis. Būna, žingsniuoja jiedu alėja. Būna, stabteli. Pro šalį praeina simpatiškos merginos. Visada įdėmiai nužvelgia Rūtą. Tuoj pat juokdamosi klausia, ar tik ne močiutė jai sijoną pasiuvusi. Rūta išdidžiai atsako, kad taip, kad močiutė, tada jos dar labiau juokiasi, atrodo, kartu ima juoktis ir reklamos, sudžiaustytos ant pastatų sienų ir langų tartum paklodės. Rūta nesupranta, iš ko jos juokiasi, jai pikta ir norisi eiti tolyn, o vyras švilpauja sutiktosioms ar tiesiog merkia akį. Akimirka ir jau gerai įkaitusi mergina timpteli Alių eiti pirmyn. Baltadantėms tolstant, jis iškart ima porinti, kad tik linksminosi, kad Rūta ir tik Rūta – jo gyvenimo bendražygė. Mergina galutinai nusiramina, vyrui pridūrus, kad tik taip galėjo užtildyti sutiktąsias. Alius tyliai prunkšteli, ir jiedu keliauja toliau.
"Vis dėlto gatvė yra gatvė – ėjo ir praėjo, kas žino, kaip bus namuose?" – nerimaudama svarstė Rūta. Po akimirkos ji, ko gero, iš tiesų būtų trenkusi durimis, tačiau toji mažoji moteris sulaikė, atitarusi, jog ji kartu su Aliumi mokosi geoinžinerijos pagrindų, kurie itin sunkiai įkandami, jeigu mokykloje bimbinėjai per matematikos pamokas, ką ji ir dariusi su didžiausiu malonumu. Dabar, žinoma, suvokianti, kad nereikėjo, kad reikėjo protingiau elgtis ir kad nenorinti susikirsti per egzaminą, todėl prašanti ją įsileisti ir negalvoti nieko nepadoraus. NEGALVOTI NIEKO NEPADORAUS. Nepažįstamoji kalbėjo įtikinamai, tad Rūta aprimo. Nebeliko nieko kita, kaip tik atverti duris. Galų gale tos greitakalbės ilgiau klausytis nesinorėjo.
– Alius tuoj nusileis, – atsakė Rūta ir tada jau sukrizeno, pamąsčiusi, kaip vyras iškęs nors valandą tokios vištos kudakavimo.
Iškentė. "Turbūt toji geoinžinerija ne iš lengvųjų mokslų", – mąstė Rūta, išleisdama vargšę studentę, kurią vėliau teko priimti dar ne vieną kartą – Mopsas niekaip neužšokdavo ant stalo, nenušveitęs žemyn įrankių, o kartu ir vis bent po vieną šakutę. Sykį ant žemės tysojo iškart kelios lenktosios, ir Rūta spėliojo, kas gi ateis, o atėjo ta pati lieknoji nemokša.
Kažkas merginos viduje dzingtelėjo ir ji paslėpė visas namų šakutes. Suslapstė taip, kad Mopsas, dabar jau beveik pasisotinęs ir mieguistas, niekaip nenušveistų įrankių, kad daugiau jokių viešnių nebūtų. Vyras, žinoma, į ją žvelgė kreivokai. Neatsiliko ir katinas, kuris, pagaliau priėdęs į valias, kiūtina virtuvės link. Dabar jis susiraitys po stalu, uodega apsivys jo koją ir miegos mažų mažiausiai kelias valandas. Tegu parpia rainasis. Tegu. O maža kas – atsarga gėdos nedaro, burbteli Rūta, ruošdamasi statyti degtukų namelį.
Mergina prisimena, kaip jį statydavo kartu su tėčiu. Dar geriau prisimena, kaip kildavo jo namelis: nors didelė ir šiurkšti, tėčio ranka nenuslysdavo, neužkliudydavo jau sustatytų sienų, namelis išeidavo tvirtas ir sandarus, nėsyk neliepsnojo. Rūta klausdavo, kaip jam taip išeina, o jis atsakydavo, jog tvirtų žmonių ir namai tvirti. Žinoma, kiekvienąsyk gaudavosi kiek kitoks statinys, tačiau visada patvarus.
Mergina atsargiai gniaužo medinius pagaliukus rankose, stebi, kokie jie skirtingi ir tuo pačiu metu panašūs. Šiek tiek netolygūs, šiek tiek kreivi, bet visi mediniai ir visi su sieros galvute. Ne, ne sieros, Rūta žino, kad ne sieros, tėtis daugsyk yra kartojęs, bet galvoje liko svarbiausia: žinoti, kad dega lengvai, ir atsargiai elgtis.
Ji atsisėda kiek stabiliau. Po akimirkos statinys ima kilti. Akyse mergina net ima regėti, iš kokių lentelių sudėtos sienos, kokie platūs, tačiau, atrodo, sandarūs langai. Pro juos į lauką veržiasi jazminų, citrinžolių ir cinamono mišinys. Antrame aukšte langelis, pro jį galėtų dairytis Mopsas, pagalvoja Rūta. Galėtų godžiai ryti lašinius, kurių visada būtų apstu, ir versti laukinius katinus jam pavydėti. Mergina net nusikvatoja. Paskutinis akcentas, kurį ji išvysta – mažos durelės. Akimirką Rūta net nusigąsta – netilpčiau pro tokias, pagalvoja, bet tuoj pat užsimiršta – rankose šyla didieji degtukai. Patys svarbiausi visame namelyje. Tokie skirtingi, tačiau taip derantys kartu.
Šiandien kitaip. Šiandien nesiseka. Rūta ir vienaip, ir kitaip deda juos ant viršaus, bet vis neranda tinkamos pozicijos. Vis kažkaip nesustoja greta. Rūta pagalvoja ir atsigręžia į lentynos, kurioje sukrautos uogienės, pusę. Mėlynių, man reikia mėlynių. Galų gale senokai jų ragavau, mąsto mergina ir traukia stiklainiuką savęs link. Tik ištraukia ir šį tą daugiau. Ant grindų dabar tyso ne tik Mopso plaukai, bet ir gelsva moteriška liemenėlė. Rūtos žvilgsnis sekundei sustingsta, bet tuoj pat atidžiai keliauja sandėliuko lentynomis, sienomis ir lubomis. Dabar ji pastebi, kad voratinkliai, gaubę senuosius stiklainiukus, išplėšyti, kad daiktai išvartyti arba sudėti ne taip, kaip ji palikusi. Galų gale mergina pastebi, kad kampuose pribarstyta mylimiausių jos prieskonių ir džiovintų žolelių. Dabar visi kvapai rodosi išsiderinę, sumišę, Rūta vis smarkiau jaučia nosį deginančius pipirus. Jie vis aitresni, vis labiau užgožia saldžiąją vanilę ar cinamoną. Netrukus mergina ima lyg čiaudėti, lyg kosėti ir neaišku, ar dėl prieskonių, ar dėl jaudulio – faktas, kad čia būta kitos moters tiesiog pribloškia. Įdomu, ką gi mokėsi paskutinįsyk? Galbūt šiluminius procesus? Gal termodinamiką? – niršta mergina ir pažvelgia į degtukų namelį. Rūtai rodosi, kad jo durelės dar labiau traukiasi, dabar pro jas tilptų tik ta miniatiūrinė nemokša, langai rodosi pernelyg dideli ir tokie nesandarūs, tik Mopsas vienodai žvelgia pro langelį, pusdamas lašinius. Šalimais ant žemės paskirai tyso didieji degtukai.
Merginą tiesiog supykina, ji nesupranta, ar namelis per mažas, ar ji per didelė, o gal nei viena, nei kita. Užtenka žinoti, kad negera, kad taip negali būti. Ji stojasi neatsargiai, paleidžia iš rankų stiklainiuką – uogienės bala jau ant grindų – ir Rūta šnibžda, kaip būtų gera su ja susiliejus: atbėgsiančių skruzdėlių būrys ją sulaižytų ir daugiau niekada nebereikėtų kentėti.
Mergina jau nori dumti iš sandėliuko, tačiau stiklo gabalai neleidžia – jų skrudėlės neišlaižys – reikia surinkti. Galų gale nesinori, kad Mopsas priklydęs susižeistų. Neatsargus judesys, netikėtas, neplanuotas lengvas brūkštelėjimas, priverčia degtukų namelį liepsnoti, o ranką nežymiai kraujuoti.
Rūta žiūri į pleškantį statinį, žiūri ir jau nebepyksta, tik nuliūdusi verkia – Mopsas nenumetė šakutės. Mopsas nenumetė nė vienos kad ir mažiausios šakutės, o jis liepsnoja. O JI BUVO ČIA. Rūta verkia ir akimirką atrodo, kad verkia ne tik ji, bet ir jos tėtis, norintis, tačiau negalintis padėti: čia tavo namelis, tavo, tavo namelis, kartoja jis. Mano, čia mano, mano namelis, atkartoja mergina ir dar labiau sriūbauja, o namelis vis liepsnoja, liepsnoja, liepsnoja...