Pastovūs tūriai skiriančios erdvės,
Nesišakoju noru prisiliesti.
Gal nebereikia pažadų tęsėt,
Nei užmokėt už badmirystę prėską?

Todėl išsižadu — kas benuteis už tai? —
Kiekvieno lūkesčio, kurs puvo, bet nedygo,
Minties, pakilt gebėjusios aukštai,
Tik nepasiekusios tavosios sielos stygų.

Plakiausi, murdžiaus spėjama kryptim —
Ir marios priverktos, ir tolsta lauktas krantas.
Jei nieko nekaupiau, ką dar manai atimt?
Dangus artėja, žvaigždės krenta, krenta.

Per ranką ištiestą yra labai toli,
Burnoj kai tirpsta žodžių ledinukai.
Kažką veiki — eini, kali, mali.
Ar trajektorijoj tikrai manęs netrūksta?

Jei tu esi už vieno pikto NE,
Visatos šviesmečiai lyg būtų mus išskyrę.
Kiekvienas turim atskiras erdves,
Neatidaromas — jos be spynų ir vyrių.

Tūlokis, gūžkis, užsisek sagas —
Vienatvės šaltis žnaibo glebią odą.
Apžiot nereiškia, kad gali atkąst,
Ir neturi, jei neimi, kas duota.