Ir koks tu, mano Angele, esi —
Balti sparnai ar du skirtingi?
Užkloji vienu — rodos, gyvenu,
Antru lyg akmeniu prispaudi.

Ne atleidimo nuodėmei prašau,
Tik balto sparno lengvo mosto.
Kada pavasaris jau šitaip netoli,
Pastumk arčiau link žalio uosto.

Bandysiu plaukti lūžusiais stiebais
Žydėjiman gimtinės sodų.
Kol nusileis žvaigždžių drugiai,
Į denį skilusį rankom irkluosiu.

Tada užklok sunkiu sparnu
Lyg akmeniu — be datų ir vardų.
Ties kryžkele išvaikščiotų kelių
Žingsnius iš naujo perskaičiuosiu.