Užrakintos moters svajos

... ji stovėjo prie lango. Veidu riedėjo ašaros ir tyliai kapsėjo ant odinio švarkelio. Laikė delne žiedą, kuris buvo viskas, kas jai liko iš To, nesugrįžtamai prarasto gyvenimo...

... prasivėrė durys ir jis įėjo į butą, kuriame karaliavo Ji. Diržai, botagai, virvės – viskas kalbėjo apie čia vykusias sesijas.
– Štai kokia tu... Čia tai, apie ką man tada kalbėjai? – vyro klausimas buvo labiau retorinis. Jis dairėsi ir tikriausiai šiurpo nuo visko, už ko tik užlkiūdavo akys.
– Jap, tai – mano pasaulis. Gal dabar suprasi, kad ne tokia aš jau ir šventa. Ne, tu vertas tūkstančius kartų geresnės. Juk net kalbėti su manimi jau žema. Nesupras tavęs, pasmerks. Nedaryk to, ko paskui gailėsiesi.
– Bet... tokių kaip tu tikriausiai yra ir daugiau? Gi jūs kalbatės, žinote vieni kitus? Vadinasi, ir aš galiu būti tavo gyvenimo dalimi. Tavo pasaulio dalimi. Suprask, man sunku visa tai suderinti su tavim, bet dar sunkiau suderinti savo gyvenimą be tavęs.
– Nederink. Juk niekur nedingsiu. Mes galim kalbėtis, susitikti. Kam tau tokia žmona? Turėk mane kaip visad, negi to maža?
Moteris kalbėjo, pati suprasdama, kad kalba ne tai, ką norėtų pasakyti. Ji valdėsi, kad neišsiduotų, jog visu kūnu ir siela trokšta būti JO. Kalbėdama bandė apsaugoti nuo... savęs, kad nors vieno vyro akyse galėtų save rasti tyrą it krištolas.
– Turi išeiti, nes tuoj bus sesija, nebent... Nebent norėsi pats viską stebėti, – pasakė ir pati išsigando. Neduokdie, jis liks. Ne, jo akivaizdoje sesijos ji neturės... niekad!
– Gerai, išeinu, bet žinok, aš grįšiu. Kaskart grįšiu, kol suprasi, kad mano rankos tavęs nepaleis. Niekad nepaleis. Mes neturėjome tada prasilenkti. Aš neturėjau tavęs taip lengvai paleisti...
....
... ji stovėjo prie lango. Veidu riedėjo ašaros ir tyliai kapsėjo ant odinio švarkelio. Ji laikė delne žiedą, kuris buvo viskas, kas jai liko iš To, nesugrįžtamai prarasto gyvenimo...
Teta_Santa