Abejingumas

Nakties darganota sermėga,
Gėla, tartum eitum stiklais.
Mėnulis vis bėga ir bėga
Tamsiais debesų vystyklais.

Ir nieko nepaveja — nieko,
Kaip tu, geras žodi, kaip tu.
Kaip pėdsakai kraujo ant sniego,
Kaip auros bažnyčių šventų.

Ar nieko gražesnio po saule —
Tik aukso dilgus skambesys?
Nejau išprotėjo pasaulis?
Kas šauksmą širdies išklausys?..

Ta abejingumo sermėga,
Ėjimas — tarytum stiklais.
Nubėga šešėliai, nubėga
Vilčių vasarojais aklais...
Žalvarnė