Žavūs žemės grumsteliai juoduoja
lyg prisirpusios gervuogės krūmuose.
Pernykštėj žolėje, kuri anuomet
praslysdavo šonais,
buvo pilna plintančių tinklų, įkliūvančių
vabzdžių ir besiritančių kokonų...
Gyvasties lizdai dar neišgriuvo.
Ir palaiminimui snigs baltom puokštelėm —
ateitie mieliausia, grįžki švelniu šurmuliu...
Tarsi paskui šilumą pasveikinimui,
tau žiedynai nusilenkę išsities
ir nuguls net vinkšnas kaip paveiksluose,
ir prigys be baimės šalčiui – apsigaut šiek tiek.
Jau dabar koks šimtas geltonpilvių zylių,
ir atrodo, kad ne lapai krenta –
taip pavasariškai
lūkuriuoja grįžtančios.