Padovanos lemtis kraštelį mėlyno dangaus
Ir vieną aštrų, karštą saulės spindulį.
Tikėsiu, nors žinosiu, kad apgaus,
Slapta užmes kaip tinklą saldų tingulį.
Širdis jau niekad skųstis negalės –
Iš anksto nulemti likimo vingiai,
Paklausiu vėl ir vėl – kodėl? Tylės,
Vien tik šypsosis nekaltai, žavingai.
Padovanos lemtis ir antra tiek pridės,
Kad neturėčiau aš dėl ko gailėtis,
Nors trūksta žodyje labai svarbios raidės,
O vietoj samčio - lieka senas rėtis.
Padovanos lemtis kraštelį mėlyno dangaus,
Maitins viltim ir apsisukusi - apgaus...