Hormonai vėl telpa į viengulę lovą,
Nusekusios smegenys švenčia vaikėjimą.
Lietus iki žvilgesio plaukus išplovė.
Sklerozė nutyli, į kur mudu ėjome.

Kam svajos? Jausmai apgulti atminimais -
Neriu savo noru į būtąjį laiką.
Dėl formos ant kūno koks centneris grimo,
Bet glamžymo veiksmo net jis nesulaiko.

Ugninga aistra ašaringai dūmuoja -
Ir kam man glėbys: kad ilgėtis ar šildyti?
Dūstu, nors tedėstau tik koją prie kojos,
Šiepiuos, nes vaikai jau hormonais užpildyti.

Gyvybės spiralė iš uždaro rato
Dėka kasdieninių darbų prasirėžė.
Į būtį sudėjom jausmus ir sveikatą.
Tiek to, jeigu kiautą pakuoja į dėžę.

Jaučiuosi laiminga, kad viską atidaviau -
Tiek prakaitą, kraują, tiek juoką ir ašaras -
Kaip dovaną dosnią, ne auką, ne išmaldą.
Lyg mūsų tikslus ir be žodžių supratus.