Aš:
Kalbėk…
Daug ką girdėjau, bet...
Bet tu ir vėl.
Net negaliu suprasti,
Kokia lemtis vis veja pas mane?
O gal tai aš,
Į užmarštį nuskendęs,
Atmintimi bandau gaivint save
Ir klausiu vis:
Nejau čia tu,
O Lucijau Seneka,
Durim girgždėdamas pažadinti bandai?

Lucijus:
Kad žadinti bandau
Tai, aišku, slėpti negražu,
Bet tu vis stengiesi į traukinį įsėsti,
Tik kad ne toks, koksai esi.
O būtent – toks, kokiu buvai.
O būna – netgi su lopšiu.
Ir vaidinai: esą, važiuoja traukinys,
Esą, stotelė netoli,
Bet kai sustoja, vis girdžiu:
Ne ta, ne ta...
Paimki į rankas,
Ką jau užrašęs iš manęs turi,
Ir peržegnoki akimis
Raidžių lankas.

Aš:
Maniau, kad pasakysi: eik velniop!
O tu?.. Tegu dievai dar manyje pasaugo.
Dar neseniai atrodė,
Ak, kiek daug draugų!
Vos ranką ištiesi ir apkabinę spaudžia.
Jau nežinau, net ką kalbėti
Bet ir tyla,
Ramumo neteikia, o ne.
Štai laiškas.  A. Ražas rašo...
Poetas, filosofas, dar kažkas,
Bet man pakanka žodžių jo kelių:
Kai kelsi taurę
Tai pakelki bent už du.
Ir jeigu atvirai, tai, regisi,
Kad Vieno tyloje
Perkūnai pasauliniai griaudžia,
Nesigailėdami nutrenkt žaibu...
Girdi, ką tau kalbu? –
Kai kelsi taurę,
Tai pakelki bent už du...

Lucijus
Tai sena, kaip ir mano laikas.
Kiek šimtmečių nuo jo?
Kone su Kristumi vienmečiai...
O Roma, kaip toli esi!
Bet vis dėlto esi tu mano
Ir tų, kurie tik tuo laiku
Su žodžiais burnoje gyvenom.
Ir tu rašyk ne iš dangaus ar nuo lubų,
Nors tavo raštų Lucijui nereikia.
Galbūt jie sutvinksės krauju,
Ir tau pačiam bus įdomu
Išgirst save laike, kuris tik tavo.
Kapais ateiname vieni kitų,
Kol duris sugirgžda ir klausia –
O Lucijau, nejau vėl tu?
Taip, aš, tačiau ir aš ne tas,
Kuriuo jau anąsyk buvau...

Aš:
Manai, kad suprantu?
Bet ar reikėtų tokį kelią eiti,
Jei viskas vėl kaip anuomet?
Prisėsk... Tyloj nereikia žvakių degti,
Ir pailsėkime bent nuo savęs.

Lucijus:
Ir tai ne nauja – pailsėkim nuo savęs,
Bet poilsis keleiviui reikalingas.