Tiesa tyliai slėpės už sienos,
Šnabždėjo, kad aš negirdėčiau...

Vėl krito ne lietūs, o plėnys,
Vienplaukis stovėjau be skėčio.

Ne karšta man buvo, tik keista,
Kad debesys gęsta kas rytą.
Akmuo tavo lūpų paleistas
Į dirvą pajuodusią krito

Lėtai – šitaip nukrenta pūkas
Nuo topolio mirštant gegužiui...
Naktis dar nuo vakar išblukus,
Diena dar nuo vakar palūžus.

Bet laikėmės mudu už rankų
Akis šuliniuos nuskandinę,
Kur dugno nėra, kur nesenka
Vienatvės užnuodytas vynas.