Nudžiūsta ašara ir vėl atleidžiu.  
Gyvenk, tau dievo duota.
Aš ne teisėjas fariziejui teisti,
Atėjusiam iš priešingo sau kranto.
Nematančiam kaip šviesos kyla
Ties horizonto lūžiu saulei tekant.
Tik žvilgsnis į save, į juodą vidų,
Nors kokią bjaurastį atrasti,
Apspjaut, pažemint ir įmint į purvą,
Kad savas nimbas šviestų.
Tos pačios akys juokiasi ir verkia
Tos pačios lūpos keikia ir dainuoja.
Tik sielos nebėra ko sverti —
Sudžiūvusios slyvos didumo.
Jei palengvės, išspjauk tulžies kartumą.
Atleisiu vėl, ištiesiu ranką.
Žinau, perpus sulūžus,
Sunku suvokti savo laikinumą.