Įtaringa meilė (2)
Anzelmas tik tiek ir išgėręs kiek kamaraitėje porą stiklelių, bet apsvaigęs ne tiek nuo degtinės, kiek nuo įvykių Šantų vienkiemyje. Dar pauliojęs su draugais namuose, ryte prabudęs ir viską prisiminęs, neranda sau vietos.
– Koks velnias mane sugundė užeit į tą kamaraitę? – keikia jis save. – Nastutė teisi, kitaip pagalvoti ir negalėjo. „Geria vienas kaip koks paskutinis latras“.
Graužiasi Anzelmas dėl savo poelgio, bet kodėl jis taip padarė ir pats nežino, kaip paaiškinti. Užėjo stipriau susijuosti kelnių diržo, pamatė ir susigundė. „Prie stalo gerti buvo kažkaip nedrąsu. Kai dabar pagalvoju, tai nė nereikėjo. Argi ne smagu buvo ir be to? Pamatęs tokią gražią Nastutę, pasijutau toks laimingas... Taip ilgai aš jos laukiau... Buvo visokių abejonių ir netikrumų... Gal apsigalvos, gal atsakys? O šiandien ji bus mano, parsivešiu ją į savo namus, galėsiu apkabinti, bučiuoti... Atėjo galas visom spėlionėm, nepasitikėjimui... Jaučiausi Šantų namuose kaip savas. Malonūs tėvukai, mylima Nastutė... Ir kas man sumaišė protą? Kas sukurstė įsipilti stiklelį? Buvo ir taip smagu, bet panorėjau, kad būtų dar smagiau...“
Turbūt taip ir buvo. Norėjosi vaikinui kaip ilgiau išlaikyti tą nepaprastą nuotaiką, įgyti daugiau drąsos, pasitikėjimo. Norėjosi pasirodyti prieš visus, koks jis šaunus, kad Nastutė galėtų juo didžiuotis, kad visi sakytų „Kokia puiki pora“. Ar kam paaiškinsi tokį dalyką? Ar kas supras? Baisiausia tai, kad dabar visi galvos apie jį tokį, koks jis iš tikrųjų nėra. Norėjo, kad būtų linksmiau, drąsiau, o štai kuo viskas baigėsi...
Mato tėvas, koks sūnus susikrimtęs ir bando jį nuraminti.
– Tuščia jos. Ar nėra mergų sviete? Kad nori, va, tuojau pat supiršim ir tuo pačiu alumi atšoksim vestuves.
Anzelmas nenori nė girdėti. Labai jau skauda širdį dėl tų iširusių vestuvių. Jam atrodo, kad dar negreitai apie ką nors panašaus galės galvoti ir niekada nepavyks užmiršti Nastutės.
Mergaičių Anzelmui netrūko. Vaikinas dailus, nebiednas, galėtų vesti bet kurią, bet kodėl Nastutė jį taip traukė?
Pamatęs ją miestelyje ar kur kitur sutikęs, jis apie ją galvodavo, ilgai negalėdavo pamiršti tų susitikimų... Nors gyveno netoliese, bet lankyti Nastutės nedrįso, o tuo labiau pirštis. Girdėjo, kad ji labai išranki, pasipūtusi, įsivaizdina ir taip atbaido jaunikius.
Anzelmas ilgai galvojo, kol vieną kartą ryžosi atvažiuot su piršliu ir išbandyt savo laimę. Pabendravęs su Nastute, jis pamatė, kad tose kalbose daug netiesos.
Mergaitė graži, maloni, linksma, mandagi, o kad ilgokai teko palaukti su vestuvėmis, tai jo nė kiek neatbaidė. Priešingai. Buvo netgi įdomu padraugauti, pažinti vienas kitą iš arčiau.
Ir atsitik tu man taip, kad, abiem jau apsisprendus, atėjo tokia pabaiga.
Anzelmas jaučiasi viską praradęs. Jei anksčiau su viltimi dar svajodavo apie Nastutę, tai dabar išvis nebeliko ko tikėtis. Ji jau prarasta amžinai.
Su tokiomis mintimis vaikinas ir gula, ir keliasi, o Šantų vienkiemyje viskas pamažu grįžta į normalias vėžes.
Giminėms išvažiavus, kitą dieną buvo surengtas ubagų balius. Šantai sukvietė visas davatkėles, giedorius su kantička ir visus elgetas, kiek tik buvo miestelyje.
Susirinko visi iš ryto. Praėjo pusdienis, kol buvo atgiedotas rožančius. Išgerdami alaus ir pasistiprindami vestuviniais užkandžiais ir pyragais, žmonės iki pat vakaro dar giedojo įvairias ilgas giesmes už mirusiuosius. Kol išgiedojo viską iš storos kantičkos, atėjo ir pavakarys.
Po šiltos vakarienės, pabučiavę į ranką šeimininkams ir taip padėkoję už vaišes, elgetos išsiskirstė.
Taip baigėsi vestuvės Šantų vienkiemyje.