Eil. pakuždėti sau (LXVII)
Šliaužti irgi – ne niekas,
Kai jau eit negali.
Tik ne žingsniais, o sieksniais
Sunkų kelią matuoji.
Ir atrodo – ne taip jau arti
Paeini, kur eini.
Saulė teka anksčiau kaip kadaise,
Leidžias netgi vėliau.
Tik manęs kažkodėl jau neklausia,
Kaip gyvenu ar... gyvenau.
Bet vis tiek netikėkit,
Kas sako ar rodo,
Kad kažkur paklydau pakely
Į džiaugsmingą rytojų.