Mėlynsparne paukštyte!

Kartais iš paslaptingų tolių privalu sugrįžti. Kai tave jausiu ant savo peties, dažnas alsavimas nurims... Na, štai. Baikšti, bet kartu ir žavinga esybė liečia mane! Ar tu, sparnuotoji, skriedama aplink pasaulį, regi nepakartojamą vaizdą?  Tą, kuris priverčia geisti naujų sparnų, kad išpildytų pavydėtinus troškimus? Bet esame Žemėje būtent šią akimirką. Todėl potyrius skirsiu tvirčiausioms negandoms, lydinčius visus gamtos nuskriaustuosius, taip pat ir šiuos keliauninkus...

     Kiekvieną pavasarį, grįžtant iš neaprėpiamų tolių, tikitės naujų, šiltų buveinių su trupučiu meilės, džiaugsmo, grūdų dvelksmo. Ar visada tenka tai išvysti? Tai pirma mūsų misija – pasitikti ištaigingai! Nors… Vakar su seneliu apipavidalinome tobulumą: žalsvai rusvos sienelės, remiančios vis dar nenudžiūvusį nuo lako stogą, talpi ertmė užuovėjai... Mūsų šeima vargiai pamena atbundančias po ilgo žiemos miego dienas be inkilų. Tai tarsi impulsas mumyse. Tad šiemet ir toliau džiuginsiu giesmininkus. Šiomis pėdomis  seka ir bendraklasiai, mokytojai. Tačiau pasaulis – milžiniškas katilas. Tiek daug visko, jog apstu ir blogybių. Nenaudėliai ne tik kiūkso rankas sudėję, bet ir niokoja inkilėlius, juos vagia. O kam? Savo absurdiškiems tikslams… Net liežuvis neapsiverčia apie trankius šūvius į orą, visai bereikšmius… Ir ką aš tuo norėjau pasakyti? Ogi štai! Vienas vienintelis žodis “ryšys”. Taip.. Ne tik kitur krentama į griovius ar gilesnes įdubas, bet ir čia, kur duobės, atrodo, esti svetimybė. Paukštelius visada globojo ir globos gamta, neleidžianti pražūti (o gal kaip tik leidžia kovoti patiems?). Žmogus taip pat priklauso gausiai ir žydinčiai bendrystei, tad šiltumas ir jaukumas yra privalu. Vienas iš dalykų, kuris, mano manymu, be galo svarbus, yra dosnumas tuo metu, kai tiek daug duodate mums…

     Galbūt tamsioji mažuma ir aptemdė akis, kol tuo metu kažkas kitas praregėjo. Tenka minutėlei sutrukdyti ilgąją kelionę namo, bet tyrimai taip pat mus sieja su šiuo pasauliu. Taip norima jį pažinti, suvokti. “Via Baltica” šurmuliuoja piko sukrėstų paukščių iš bene pusės pasaulio. Trumpas atokvėpis Ventės rage atveria dar vieną žingsnį į pažintį. Žaviuosi tuo. Nors pilna skeptikų tik ir beria mokslininkams šaižius ,,komplimentus”. Kita vertus, žmonės turi vardus ir pavardes. Natūralu, kad jums neaktualu nei partnerio vardas, nei įsivaizduojama pavardė. Atrodo, svarbiausia būrys, o dar vėliau – šeima. Kiek daug pasako būtent ,,šeima”! Net minties neturėjau, jog vandens telkiniai tulžims tokie artimi…Va, tave šiek tiek jau pažįstu. Jauti? Kažkas stipraus, nesuvaldomo.! Pažinau dalelę gamtos. Tai leidžia pasigėrėti gyvenimu – kasdienišku, tik su vardais ir pavardėmis. Tiek to, nepaminėjau ir skirtingų charakterių, minčių, net akių... Tik per daug tai sureikšminama... Na, o tu, mėlynsparne, pati žinai apie žieduotuves, kuriomis gali pasididžiuoti mūsų žmonija. Dar vienas žingsnis artumo link...

    Taip ir neteko paklausti sparnuotųjų apie gimtosios žemelės ilgesį. Patikėkite, ne tik jūs migruojate aplink pasaulį, ne tik jūs ieškote minkštesnio guolio, sultingesnio kąsnio... Iš draugų galima pasimokyti. Na, kad ir iš jūsų. Tikiu, jog mažose širdelėse tvyro didžiulė meilė, ištikimybė ir ramybė. Išskridote iš Lietuvos, o po tam tikro laiko didžiai sugrįžot.. Bent jau malonu sulaukti. Todėl ir yra svarbu plačiai išskėsti rankas ir laukti. Tiesiog laukti. Inkilais, šypsenom, netgi šilkiniais tinklais... Ak, mėlynsparne! Mintys trykšte trykšta It šiltoji versmė. Lyg užsibuvusios manyje, o dabar trokštančios išsivaduoti. Užtenka tauškėti parareliškus svarstymus. Bet jūs – tikras pavyzdys žmonėms. Pavyzdys tiems, kurie neranda vietos po ta pačia skaisčia saule.  Visas paukščio gyvenimas – tarsi įstabi knyga. Kad tik visi trokštų pasisemti išminties, gyvenimiško paprastumo. Juk materialumas užimtų mažiau vietos, krūva šlamšto nesutilptų vidun...

    Visgi ryšį tenka pajausti. O, kokia didi to prasmė! Ne veltui sakoma: „Prisilietus prie skrydžio, sparnai pačiam išauga“. Tiek žemėj, tiek danguj tetvyro džiaugsmas. Širdis net virpa iš laimės, kai esi laukiamas, įvertinamas, turi kažką artimo šalia... Paukštyte, apsilankyk mano inkilėlyje ir giedok, kaip dar niekada to nedarei. Pro gretimą langą mosiu tau, vėjo laiškus siųsiu, o melodijos skverbsis į glūdumas, pilnas vilties ir palaimos.