Pasitikėjimo nuvertinimas / svajonių šlykštumas
Sausio 31 d.
Per daug tikėti ir pasitikėti kitais negalima – štai kas. Taip taip, net pačiais artimiausiais. Nors nuolatos reikalaujama iš tavęs pasitikėjimo ir engiamas dėl melo, kada sakai tiesą, į tave žiūrima kaip į mažų mažiausiai negalvojantį, ką kalbi. Tarsi tokį – iš kitos planetos. Maždaug: „Vaikeli, tu supranti, ką sakai? Mąstai, ką darai? Neskubėk gyventi!“ Taip taip... Neskubėk.
Čia turbūt todėl, kad įvyko lūžis, kai apie mane nežinojo nieko ir dabar sužino viską. Ak, kokia aš bloga. Na ir ką. Opa, ir dar jauna. Tai kas. Va tas, kad daugiau nežinosit nieko. Aišku kaip diena, jog gyventi savyje daug saugiau. Nėra reikalo išpilti visko kitiems, kurie bet kokiu atveju savo smegeninėm to netoleruoja. Ir tik nereikalaukit daugiau absoliučios tiesos iš mano lūpų – neįrodėt, jog sugebat ją priimti. Ir ne iš nepagarbos šitai, o dėl pačių gerovės. Ir pačios ramybės.
***
Nežinau, kas blogiau – kai svajonės neišsipildo ar kai išsipildo, tačiau po jų neapleidžia šleikštulys ir noras smegti žemėn. Negaliu patikėti, jog mano idealas tai smuko mano akyse. Bandau tai pamiršti, tačiau bergždžiai.
BMW, firminiai rūbai, svaiginantys kvepalai, nepriekaištinga išvaizda, gal kiek žemokas ūgis – ne kliūtis. Net ir viso labo septynių metelių skirtumas nesijaučia. Bet viduje tas idealas vis tiek kažkuo prigeso. Ne veltui sakoma, jog žmogų reikia pažinti triskart: kai būna su tavim, prie draugų ir girtą. Nemaniau, jog aplinkoje, kur žmonių daugiau nei mudu du, taip sparčiai dings tojo idealo iškalba, drąsa ir lengvabūdiškumas. Dėl Dievo meilės, brangusis, kodėl tu šitaip?...
Nežinau, ar pavyks su tuo toliau susitaikyti, reikia eiti toliau – žiūrėti, kas bus. Nesu pati ideali, tačiau negaliu būti su žmogumi, kuris tik smukdo mano savivertę. Iki, mano mielas, pasakysiu, jei ir toliau mane tempsi su savo tuštybe žemyn. Nepadės nei tavo gražios akys, nei spindinti šypsena. Ir tą „ale“ sportišką išvaizdą galėsi šikšnon susikišti, kartu su savo mylimuoju BMW.
Kad ir mano svajonė, jei nesuteiki man pilnatvės ir tosios laimės, apie kurią nuolat čiauški, – atleisk, nepyk.