Visatos beribio kvėpavimo
Spinduliais palytėtas buvai —
Tavo sielos stygas jie užgavo,
Širdyje suplazdėjo drugiai,

Ir prisirpo, sublizgo, švytėjo
Angelų išsvajota, laukta —
Laimės ašara — penas ji fėjoms.
Tai apsidžiaugė jos — bus puota!

O širdis tavo vėrės ir švito,
Kunkuliavo upeliai margi
Dar nepatirto, dar nematyto
Jausmo — tu jau prabudęs — regi,

Kaip pasaulis iš naujo sušvinta,
Kiek spalvų meilė suteikia jam,
Ir galėtum visus apkabinti
Nors mintim, nors žvilgsniu, nors trumpam

Tuo beribiu jausmu, kuris plaukia
Iš vidaus, iš širdies, iš giliai.
Ir visai nesvarbu ar jie laukia —
Juk tavy jau skrajoja drugiai.

Meile trykšta tavasis šaltinis,
Kunkuliuoja ten laimės vanduo,
Laimės ašaros širdį gaivina.
Ach, kiek daug meilė gali tau duot!