Sąnarių ilgą sąstingį girgždantį
Puikiai tirpdo hormonų ledonešis —
Džiugins vėl žvaigždės, laumžirgiai, smilgos,
Pasvajojimai, gilūs atodūsiai.

Lyg iš niekur jausmų prisipildymas
Iki sielos kraštų — kad net kupa.
Liūtimis visos dykumos vilgomos,
Bučiniais — išsiilgusios lūpos.

Atminty liko tavo švytėjimas,
Ką berodytų blunkantys veidrodžiai.
Vieno žodžio du esame skiemenys,
Būdų tūkstančiu prasmę jo perkratę.

Kraujo žaros ant skruostų užsiplieskia,
Tvinksnių ritmas šėlioja ir juokiasi,
Mano laime, esi lyg akimirksnis,
Amžinybę atverti išmokantis.

Į tave krypsta alkanos juslės,
Nes tu vienas gali jas pasotinti.
Nebijau kada nors neprabusti,
Kas man trukdo tave susapnuoti?