Laikas kaip nuodėmė spaudžia,
Nors dar nededu taško ant i.
Tiktai mintys tvirčiau susiglaudžia,
Lyg sugrįžę vaikai iš toli.

Nors žinai, kad, žalčiukai, meluoja,
Viens į kitą dar rodo pirštu.
Dideli — kaip vaikystėj šėlioja,
Ir galvoja, kad vis dar tikiu.

Aš tikiu, ir nors skauda — atleidžiu,
Tik širdis liepia elgtis kitaip.
Žino, vėl prie krūtinės priglausiu,
Nors žili jų ir mano plaukai.

Jau vėlu, špagom laikas fechtuojas,
Trečią kartą skaičiuoju žvaigždes.
Juk vaikai už tėvus neatsako,
Jie kartoja tik mūsų klaidas.