Kuomet sugrįžtu prie Sankt Peterburgo uostų,
Kurių tada dar taip nevadinom –
Juk viskas nutiko,
Kai žodis tebeturėjo kitą vertę –
Neišmatuojamą ir neužuodžiamą,
Tik brėžiamą nesamu teptuku
Ant jauno kūno –
Priėjęs sau sušnibždu tyliai,
Kad nei prieplaukų,
Anei upės vandens,
Nei parkų tuomet nenorėjau,
Tik šiltos tavo kvapo puokštės,
Išdygusios iš sužvarbusių šnervių,
Kurias citrininiais dažais ištapiau ant drobės,
Nes kitokių tada neturėjau.
Ir Henri Matisse paveikslai
Atminty iki šiol įstrigę –
Juk negalėjom pamesti įspūdžio,
Kai vietoj pietų nusipirkom
Į Ermitažą bilietą.

Ne, tai ne pietūs, ne bilietai į parodas
Ir net ne klaidingi dažai ant drobės,
Ne Leningrado geležinkelio stotys,
Tik šalčio išpieštas paveikslas tavo
Vieną dieną sugriuvo –
Netikėtai,
Lyg sukaukus Aurorai.

O tada prasidėjo rytas.
Kitas.