Man šitos gėlės nepatinka. Jos tokios spalvotos, tokios kvapnios... Per jas aš užmirštu pasikalbėti su savo demonais. O jeigu ilgai su jais nepasikalbu, jie man tvoja per galvą. Tada aš irgi kažkam tvoju per galvą. Suprantat, kad ne man vienai skaudėtų.



Man nepatinka šitos gražios pievos. Per didelis disbalansas pasaulyje. Vakar klausiausi vienos žurnalistės interviu apie lavonų krūvas, sudėtas palei kelią, kažkur ten, Afrikoj. Suprantat, turiu tokią blogą savybę – vaizduotę. Tad aš juos mačiau. Tuos lavonus. Labai norėjosi verkti. Bet už sienos šeimyna žiūrėjo kažkokią rusišką komediją ir labai juokėsi, tai nenorėjau gadinti jiems nuotaikos. Todėl šiandien atėjau į šitą pievą. Pasigrožėti. Bet man čia visai nepatinka. Su Dievu šnekėtis nenoriu po vakar. Mes susipykom. Ką jis veikia šitoj pievoj, kai turėtų būti kažkur ten, Afrikoj?



Man nepatinka rodyti savo veidą. Ir pačiai į jį žiūrėti. Suprantat, kažkodėl jis visai mielas. Šauki šauki, rodos, visu choru vidinių balsų, bet niekas negirdi, nes mano veidas šypsosi. Nieko negaliu padaryti. Ir šneka lūpos, rodos, visai ne tai, ką turėtų. Nėra ko stebėtis, kad kai sakau „ne“, žmonės supranta, kaip „taip“, kai sakau „prašau“, jie nusisuka, o kai tyliu ir jaučiuosi teisinga, išgirstu: „Ar tau viskas gerai?“. „Aha. Viskas gerai. Tik mano veidas man labai nepatinka“. „M?“ „Ne, nieko. Sakau, viskas gerai. Tavo veidas man labai patinka“. Du besišypsantys idiotai.



O sakiau, kad man nepatinka rytai? Aš mieliau sapnuoju. Mano „kažkur ten, Afrikoj“ labai daug pievų. Ir nė vieno lavono. Vienas balsas, ir jį visi girdi.