Jis mums per ilgai savo pasakas apie alkoholį rašė.
Visi jo bandymai kartūs kaip sakė.
Jeigu rimčiau supuvusi trešnė.

Jis svajojo atsikratyti šios prikausomybės.
Eiti į vienuolyną gaminti vyną ir ieškoti ramybės.
Bet per menkos geriems dalykams galimybės.

Atėjo pas jį vieną rytą į svečius kažkoks kritikas save taip titulavęs.
Perskaitęs naujas grafomano pasakas liko apšalęs.
Lyg ***** į kaktą gavęs.

Grafomanas mieliausiai lyg tikras šeduvietis būtų smeigęs iš šakės,
Bet savo bute, deja, terado senas smirdančias tapkes!
Kriktikas susiraukė lyg užuodęs smalkes...

Jis užsimojo stebuklingomis šlepetėmis iš visų jėgų!
Vargšas Profesorius Kritovskis padžiovė autus ir tapkėmis į viršų.
Susinervinęs grafomanas gėrė romą lyg nebebus blogesnių dienų ir naktų.

Faktas, kad ir nebuvo.
Per ilgai grafis mitęs cigarėtėmis ir alum, bevemdamas ir nugriuvo.
Graži, ach graži mirtis lyg vasaros lietus, bet kas buvo, tas supuvo.

O kritikas atsistojo — miręs nebuvo, tik vaidino.
Senas gudruolis visus grafomanų gyvenimo įpročius jis žino.
Kovojam ne kardu, o patirtimi — jis vis tikino.

Keista, bet niekas apie šitą įvykį niekas nerašė.
Net Lietuvos rytas geros istorijos atsisakė.
Vetoj paminklo stovi tapkė, bet neverkia nė viena braškė.

Va jums ir likimo ironija, ir visiems teks ją iškęsti...