Ugninis vanduo semia sąžinės pamatus,
Žemelė beturi tik kuprą usnėtą.
Proteli, proteli, ir kur tave pamečiau?
Bėda prie bėdos  — nebeliko man vietos.

Gyvenimas trėškia mane tartum pūlinį,
O dar ta šeimyna ramybės neduoda!
Aprėkia, iškeikia vidurasly gulintį.
Griausmingais timpanais tušti griaudžia puodai.

Nors galvą į gabalus pagirios plėšo,
Nors vidurius replėmis trauko konvulsijos,
Dar netikiu sau, kad esu piktas priešas,
Vėl troškuliui kylant iš butelio gurkšteliu.

Bet kartą pasibaigė šventė triukšminga,
Keistai ir skausmingai galop išblaivėjau.
Tylu. Kažin kur šeimynykščiai pradingo?
Ir ko taip įkyriai mane žnaibo vėjai?

Matyt sapnavau ilgą bjaurų košmarą:
Peštynės, daug kraujo, slogus žvakių kvapas.
Kaži ką brangaus štai į karstą uždaro.
Keliuosi, klajoju. Sustoju prie kapo.

Akmuo. Smulkios datos. Žiū — vardas kaip mano.
Bandau įsignybti, nė velnio neskauda.
Už tai būtų verta išlenkti šampano,
Bet noras praeina. Manęs nieks nerauda.

Ar gali taip būti? Nė ašaros lašo?
Kaip rasti ramybę klajojančiai sielai?
Koks kurčias buvau - juk maldavo ir prašė,
Kad liaučiaus skandintis. O aš — lygį kėliau...

Kvailys! Pats paploviau gyvenimo pamatus.
O kur linksmas pulkas? Jis švenčia kaip šventęs.
Proteli, proteli, ir kur tave pamečiau?
Kodėl nepadėjai lemties šios išvengti?