Ech, nejaugi nieks nieko nežino,
Kai paklausi kelio primiršęs,
Tik praeivis, apsvaigęs nuo vyno,
Tau parodo kryptį į viršų...
Kai lietus prikvėpuoja į vidų,
Smilgos kojas supančioja stipriai,
Pro pirštus Paukščių Takas ištvino,
O naktis iškapota kirtikliais...
Į benamį, už skersgatvio gulintį,
Miesto vagys nagus suknežina,
Kiša ranką į elgetos užantį,
Kai naktis jiems baltesnė už sąžinę.
O naktis į akis duria pirštais,
Kai pro šalį vangiai prakūprini,
Iš šešėlių ir ūkanų tirščių
Susirinkdamas varganus trupinius.
Maudžia kūną, pečius druskos ėda,
Taip ir norisi tyliai uždusti,
Bet kruti dar, ir kraujas nesėda,
Ir nuoširdžiai vėl sveikini būtį.
Jau rytinė pašvaistė išblukusi —
Tingiais žingsniais tu skersgatvį gludini.
Klykia vienišas paukštis viršugalvy,
Sudrėkinęs sparną į rudenį.