Ir vėl, ir vėl į tavo kiemą veržias
Seni svečiai, dabar kaip jau savi,
Pamindami šios žemės teisę, garbę,
Save čia šeimininkais keldami:

- Rašyk prie namo, gatvės ir prie vartų,
Kaip norim mes, mūsų kalba.
Europa gi apgins, ji juk supranta,
Neleis mums jaustis mažuma.

Na, tai ir kas, kad savo kraštą turim
Ir šimtąkart daugiau savų žmonių,
Jei esam čia, prie tavo namo durų,
Mums turi būt kaip ir namuos jauku.

Sakai, neliks vaikams saviesiems vietos
Ir neatskirs, kuri tėvų kalba?
Na, kam lietuviui reikia atsitiesti,
Pasauliui – smulkmena ta Lietuva.

Nuo seno stiprūs laimi nuožmią kovą,
Kaip tarp gyvūnų, taip ir tarp žmonių,
Kam kerta baimė, drebulys per kojas,
Tam lemta būt per amžius tik mažu.

Tiems lemta būt mažais, kurių vadai nuolankūs
Paklūsta valiai ponų didesnių,
Arba dvarus, sau minkštą sostą perka
Aklai sutikdami su sąlygom kitų.

Tokie save ramina, dengias laisve,
Dar tolerancija, kaip figos lapeliu,
Užmerkdami akis prieš ateitį, prieš baisią –
Išnykti šapeliu tarp garmančių srautų.

Ne, aš negąsdinu, rašau, lietuvi, tiesą.
Taip bus, jei tylomis sutiksi tu,
Kad ten, kur tavo žodžiai šiandien ryškiai šviečia,
Skleistųs šešėliai svetimų kalbų.