Ąžuole galiūne!

Jaučiu didelę pagarbą... Kiek metų stebėjai Lietuvą, jos nuopuolius ir pakilimus… Toks medis nė motais nesilygina su kitais, tavo pasekėjais. Esu beprotiška gamtos mylėtoja. Kiekvienas gyvas padaras man — lyg naujas stebuklas! Tačiau ąžuolas visada išsiskyrė iš pulsuojančios visumos. Turbūt ryžtas, tvirtumas pakerėjo mane... O ir senų senovėje šis medis visuomenei buvo labai reikšmingas... Tegu tavo galia prabyla vėjo ošimu, sklindančiu ore.

Kaip gamtos vyriausiasis senolis žinai, kas trikdo dabartį. Praeitis gerokai skiriasi nuo šių dienų. Atverk save iš storo kamieno glūdumų, kur slypi dalelė skausmo. Jis paprastai užgožtas, nerodomas ateities kartoms. Pagrindinė priežastis labai paprasta. Tas, kas kamuoja gamtą ir jos vaikus. Žinoma, mes, žemės gyventojai, taip pat šios karalystės vaikai... Bet tu, galiūne, ne raudų tikies iš mano atviros širdies. Tiesiog ir šis vidus turi pajausti, ar vis dar gera čia gyventi bei plauti mirtingųjų nuodėmes savu nuoviru? Ar kiekvieną aimaną išgirsta motina gamta? Kai vietoj paguodos storu kamienu švysteli ugnies liežuvis, paleistas tų pačių gamtos globotinių...  Atjauta trykšta iš šio pasaulio mylėtojų. Jie visada laukia tokių didžių, galingų esybių. Yra ką nuveikti ir be jūsų. Visgi šiuo metu poilsis svarbiau už misiją, kuri atitenka ateities išvaduotojams. Taigi, ąžuole, plačios akys suvokia, kad gamta skursta, kad gyventi nėra taip džiugu, kaip kadaise. O jūs stovit ištaigingai, iškėlę savas šakas į viršų, tarsi pavojai nenuplėštų it siūlelio besidraikančių lapų...

Ne veltui protėviai tausojo galingus medžius. Gydomoji galia traukte traukė visą pasaulį (graikus, romėnus, slavus)... Tas nuoviras, gydantis žmogų, — tarsi dovana jam, kurią, deja, ne visada dabar tevertina. Pagonys anksčiau garbino ąžuolus. Buvo tikima, jog ąžuolynuose – šventagirėse gyvena vėlės, mirusiųjų dvasios. Jos tarytum slėpėsi už didybės, saugojo ją.  Į tokias vietas be žynių leidimo nebūdavo galima net įžengti, juo labiau medžių kirsti, o laužus pagoniai galėdavę tik sausomis šakomis kurstyti...  Ar girdėjai seną legendą apie ąžuolą? „Tuo metu, kai medžių motina visiems medžiams dalijo galybę ir jėgą, ąžuolas vienas klaidžiojo po pasaulį. Jam sugrįžus motina paklausė, kokios stiprybės ar jėgos jis norėtų. „Norėčiau ypatingos, tokios, kokios dar nė vienas medis nebuvo turėjęs. Ji turi būti tokia, kad praverstų ir man, ir žmonėms“, – paprašė ąžuolas ir, matyt, jo noras buvo išpildytas.“ Akivaizdu. Perkūno medis. Istorija – pavyzdys, jog žmogus ir ąžuolas neatsiejami viens nuo kito. Ne taip, kaip dabar. Mūsų palikimas, pasididžiavimas, džiaugsmas esi tu, šimtmečio dovana!

Na, vakar sparnai buvo iškelti, šiandien – suvaržyti, tačiau ateity nauji skrydžiai vis tiek gali pakylėti aukštyn. Gamtos mylėtojai visada sieks išsaugoti tavo garbę. Stelmužės ąžuolas tikrai norėtų, jog ąžuoliukai sektų senolio pėdomis ir išlaikytų savo tvirtumą. Kol gamtoje siaus pūga, šie medžiai lauks vilties valandos, kuri tikrai išauš. Būrys jaunuolių, apsilankiusių „Baublyje“, išvys tikrą stebuklą, kurį norės išsaugoti atmintyje visiems laikams. Savo vaikams, jų palikuonims. Visoms pasaulio akims, kurios geba tai suvokti. Bet taip, kaip sėkla įauga žemėn, taip meilė sušildo gyvybes. O tada visi vartai plačiai atsiveria! Neliks abejingumo, apmaudo, geliančios nostalgijos. Paveldas yra brangiau už auksą, tiesiog neįkainojama. Tuo mes ir turim didžiuotis. Mąstau, svarstau, tačiau tai gali suklaidinti guvias tavo mintis. Tiesiog žinok, kad viltis nugali viską. Esu viena iš pasiryžusiųjų išsaugoti tikrąjį turtą ir užtikrinti kiekvieno drūto medžio rytojų. Taip, kaip kadaise atliko D. Poška. Atliko taip, kaip atliktų tavo kiti ištikimi vaikaičiai.

Ąžuole galiūne, galvoje sukasi mintys apie viltį, tavo dorumą ir didybę, skausmo pančius. Ne veltui kreipiuosi į tave su iškelta galva, ryžtu, begaliniu noru. Kai mylinčių daug, tada ir kitam gyventi gera. Žinai, kokia kebluma tvyro tarp gamtos ir žmogaus. Suvoki, kaip svarbu viską atstatyti! O juk nėra taip sunku: pamatai  dar tebestovi savo vietose...  Tai ne paskutinis mūsų susidūrimas. Ne paskutinis raginimas, širdgėla, kvapo gniaužatis. Nuoširdūs žodžiai liete liejasi visu kūnu ir pereina senojo kamieno link… Ryšys. Tenenutrūksta net menkiausia jo jungtis.

Greta