Matyt, sugijau, jei bandau atsigręžti
Ton pusėn, iš kur numesti buvo akmenys.
Beprasmiška baust egzempliorių keistesnį —
Protingu netampa, tik nuoskaudas atmena.

Žinau, kad piktasis ir muštas, ir skriaustas
Išbristi iš apmaudo raisto nesugeba,
Šėliojęs, kvailiojęs iš gėdos nerausta.
Jis tiek nutarkuotas, kad liko be lupenos,

Be kiauto, be lukšto, be odos, be šašo,
Kur liesi — ten skauda. Jis niršta ir ginasi.
Pavargo būt silpnas, tad nieko neprašo,
O kelią su akmeniu kumštyje skinasi.

Kaip gaila — tokių vis daugiau po šia saule,
Kuriems apie meilę nieks nieko nesakė,
Ne duoną, bet akmenį spraudė į saują,
Ne glaudė ir glostė, bet barė ir plakė.

Agresija plinta greičiau negu maras
Ir žmogiškam kūne įkalina žvėrį.
Kasdien šimtą kartų paskelbiamas karas,
Nors ką tik už taiką valdovai išgėrė.

Lengviau pasislėpt ir tūnoti už lozungų,
Švariai nei suskretėlį vieną nuprausti.
Einu prie skriaudiko. Be žodžių paglostau.
Jis krūpteli, gūžias ir pirmąkart rausta.