Vakar vakare sėdėjome prilipę prie televizoriaus ir žiūrėjome greitojo čiuožimo varžybas. Matydami, kad skirtumas tarp dalyvių yra dešimtosios sekundės dalys, ėmėme garsiai postringauti, koks viso to tikslas. Įsivaizduok, atiduodi paskutines jėgas, skiri tam visą savo gyvenimą, o rezultatas – laimi varžybas, nes esi mažyte, sunkiai išmatuojama sekundės dalimi greitesnis už kitą. Labai prasminga, ar ne? Ne, atsakymas man čia vienareikšmis ir paprastas – tai absoliuti nesąmonė! Bet padariusi tokią išvadą paprastai nebemoku sustoti ir imu su pagreičiu ristis nuo kalno: o kokia prasmė miegoti – kad pailsėčiau ir galėčiau pratempti dar vieną dieną tik tam, kad vakare vėl gulčiau į lovą? Ir taip visą gyvenimą... O kam dirbti – kad uždirbčiau pinigų idant juos vėl išleisčiau? Kam auginti vaikus, jei jie kažkada mirs? Kam mokyti juos rašto – kad perskaitytų visas pasaulio knygas? Ir kam, ir kam... Visa prasmė dingsta, nuplaukia... Ir tai jau ne kas kita, kaip pats tiesiausias kelias į gilią depresiją. Laimė, polinkio į depresiją aš tikrai neturiu. Tačiau apie žmogaus gyvenimo prasmę-neprasmę pasvarstau gana neretai.
     Beje, prie šios temos limpa ir kitos, kad ir tai, kokia mano vieta šitame keistame gyvenime (nepaisant to, ar jis prasmingas, ar ne). Tokį klausimą sau iškelti kviečia vienas užrašas, kurį galima pamatyti vos įžengus į mūsų namus.
     Nežinau, kaip yra kitose šeimose, bet kone visos iš tų, kurias aš pati pažįstu, turi tokią lentą ar bent jau vietą savo namuose, kur pasikabina svarbią savo kasdienybės informaciją: vaikų tvarkaraščius, kvietimus į artėjančius gimtadienius, būtinų susimokėti sąskaitų blankus... Turime ir mes tokią. Joje susmaigstyti ne tik tvarkaraščiai bei kvietimai į gimtadienius, bet ir vaikų klasės sąrašai, draugų telefonų numeriai, atvirukai, kažkada atsiųsti mums iš tolimų šalių. Pastebėjau, kad dažnas svečias mėgsta ten stabtelėti ir akimis pašniukštinėti po mūsų gyvenimą. Tačiau beveik nė vienas nepastebi to, kas prisegta pačiame viršuje. Tiesą pasakius, net ir aš pati kartais tą užrašą pamirštu, ir dabar, prieš pradėdama apie tai pasakoti, nubėgau pasitikrinti, ar prieš keletą metų iš laikraščio iškirpta citata vis dar tebekaba. Taip, tebekaba – ir lentoje, ir sąmonėje – tai jau tikrai. „Jei rūpinčiausi tuo, ką galvoja apie mane kiti, gyvenimas taptų per daug sudėtingas“, – štai taip ten surašyta. Teisybė? Ar prasimanymas? Iškirpau tai ir pakabinau savo mieliausiojo garbei. Tiksliau, norėdama šiek tiek iš jo pasišaipyti. Deja, pasišaipyti nepavyko, nes jis su mintimi visiškai sutiko: o kaip dar kitaip? Net neprašytas pripažino, kad tai yra jo gyvenimo filosofija.
     Ach, šiandien ir vėl teko įsitikinti, kad šie, iš pirmo žvilgsnio, juokingi žodžiai, yra tiesa. Jau ne pirmą kartą tenka nuryti faktą, jog tobulybė dažnai susijusi ne su mokėjimu ir išmanymu, o su visišku pasitikėjimu savimi ir nepaisymu to, ką kiti apie tave galvoja. Žinoma, taip galima nusivažiuoti iki absoliutaus kvailio lygio, tačiau kita alternatyva – pasiekti tobulybės. Deja, kai kurie to niekada gyvenime nesugebės, nes jiems labai rūpi, ką kiti galvoja apie juos, jų darbus ir tikslus. Sukritikuoti jie puola linksėti, tada vėl lieka apibarti už tai, kad per daug lengvai pasiduoda – juk neturėtų, privalėtų priešintis, „stovėti už save“; tada jie vėl linksi ir sutinka. Dažnai pagalvoju, kad aš pati esu viena iš jų. Na, bet nieko, genijus niekada nebūsiu, tačiau ir kvailiu netapsiu. O tai juk visai neblogai.
     Dar kartelį pagalvojus, gyvenimas vis dėlto tikrai turi prasmę, žinau. Štai, vakar skaičiau straipsnį apie Yoko Ono, kur pasakojama, kad menininkė švenčia savo 80-ąjį gimtadienį su didelėm vizijom ir planais ateičiai. Pažinęs štai tokias asmenybes pamiršti tuos sportininkus, kovojančius dėl šimtųjų sekundės dalių, ir pamanai, kad kiekviena diena ir kiekvienas darbas turi vertę. Juk savo gyvenimo pralaimėti negalima, na, nebent patys tai pasirenkam.