Kas, kad iš pergalės atjoji
Su priešo užmušto kardu,
Bet kartais būna apmaudu,
Kai savo kiemo šunys loja.

Ir vėliavą aukštai iškėlęs
Aukas ant aukuro dedi.
O iš tiesų giliai širdy
Akmuo sutrupintas į smėlį.

Surentęs marmuro koplyčią
Garbės tu lauki amžinos,
Tiki – dabar visi žinos...
Deja, kažkas pastums netyčia...
.....................................................

Sklaidysis amžinybės mitai,
Kad karžygio dvasia gyva,
Nes Viešpats ištarė: „Eiva...“
Ir pakylėtieji nukrito.