Aistra — kūnų chemija. Pagarbą pelnom,
Kai pinam, kai mezgam dviejų sielų ryšį.
Net liūtas išmoksta murkavimą švelnų.
Kas gyvas, užgieda lyg būtų pamišęs,
Nes rasti nelengva sau skirtąją pusę,
Kai čeža, dejuoja, kai čirpia ir staugia,
Kai gyslom ne kraujas — pavasaris plūsta,
Iš kiauto ar lukšto ištraukia ką nauja.
Randi savyje nė nemanęs tai esant —
Lyg būtum pakirdęs gyventi iš miego.
Prasideda liūtys nuo pirmojo lašo
Ir dykvietėj pėdsaką žalią palieka.
Palaimą derėjimo patiria įsčios,
Nors ankštys pajus, kas yra šimtadarbis.
Atgulsi taku be protestų ar pykčio,
Nes kraujo grandinės mirtis nesuardė.
Atidavei viską — lig lašo, lig trupinio,
Kad lengvas galėtumei kilt nors į dangų.
Aistrų atminimai tavy kraują judina,
Kol siūlas išsprūsta iš stingstančių rankų.
Suriši visus į lemtingąjį mazgą,
Atgulęs ramus tarp plevenančių žvakių,
Kai pulkas širdžių tikrą ilgesį plazda,
Sunešusios jau nebegirdimą AČIŪ.