Aš pabudau žiemą

Aš pabudau žiemą,
ir speigas jau krito ant lango...
Vagis — pagalvoju iškart.
Jis šilumą gvieštis šį rytą vėl bando,
aš priešinuos jau kokį šimtąjį kartą.

Surišusi virvėm, voratinklių gijom
laikau tarsi kūdikį, kurį bando atimt,
aš pabudau žiemą,
kai paukščiai nutilę,
tik retas kuris suplasnoja numirt.

Ir laikau savo šilumą —
ilgesingą ir jautrią,
ištrūnijusiam veidrody neatsispindi tamsa,
mano kūdikis ploja, verkia, krykštauja... tyli
Apie tai, kaip pavasarį... atkeliaus šiluma!
---

Kaip su pabaiga šerkšno
nuplukdysiu laivelį
Tą pavasarį žalią — iškart po ledų...
Kaip saulėtą ir gaivų, ilgai lauktą birželį
Skinsiu uogas nuo ten, kur be proto svaigu.

---

Bet aš pabudau žiemą, taip geliančiai baltą,
ir laikrodis tiksi — tik tik vienas, tik du.
Pamojuosiu pavasariui, pamojuosiu birželiui...
Čia net paukščiai padangėj nebeskraido po du.

---

Ir aš pajaučiau žiemą,
kai speigas jau traukės,
kai sprogo nuo šalčio
mažytė viltis.

Laikau tarsi kūdikį, kurį bando atimti
Baltas langas prieš nosį, o širdį sopulys...
never_ever