Budrumas, o gal nemiga

Ilgai svarsčiau, kaip pavadinti dar neparašytą knygą?.. Žinau, kvaila dar nepradėjus rašyti nerimauti dėl pavadinimo. Tiesiog grau-džiai juokinga, kiek daug žmonių sukuria tik savo kūrinių pavadini-mus ir nieko daugiau. Ilgai ir aš svaiginausi nieko nedarymu. Tai lyg savotiška hipnozė. Sėdi, pusiau mąstai, pusiau svajoji, o draugai vis klausia:
– Jonai, gal ką nors naują parašei?
– Rašau, – atsakau.
– Gerai, lauksime...
Jeigu laukia – reikia rašyti. Prakeiktas tingėjimas, o gal netikė-jimas savo jėgomis.
Sutikite, pavadinimas daug reiškia. Nors viskas gali tik pava-dinimu ir baigtis, kad ir koks gilus ir prasmingas jis bebūtų. Vienas pavadinimas, o toliau tik neapdorotos mintys, tik steriliai balto po-pieriaus lapai ir nepradėtas pats rašymo procesas.
Žadu rašyti, gal tiksliau tęsti, savo sveikimo istoriją. Apie savo priklausomybę – alkoholizmą. Reikia būti nuosekliam. Knygos pa-vadinimas turi atspindėti tą nesveiką dvasinę būklę, kuri dešimtme-čius dominavo mano sąmonėje ir kankino, kol vis giliau klimpau į alkoholizmo liūną.
Mąstyti apie knygos pavadinimą gana sunkus darbas. Tai tas pats, kaip pradėti mūryti namą. Dar tik jo projektas, prieš tave pama-tai, išbetonuoti ne idealiai, gali neatitikti kampai, sienų išmatavimas ir taip toliau. Knygos net projekto, net pavadinimo nėra, tik aibė net-varkingai sumestos statybinės medžiagos atsiminimuose, pasąmonė-je. Net ir nežinai, ką kitą minutę rasi, ką ištrauksi, kur pritaikysi ir ar gražus bus tas žodžių statinys. Apie grožį... Ne grožio ieškau – tie-sos! Tokios tiesos, kuri kaip plieninis šepetys per surūdijusius sme-genis!..
Grožis čia nesvarbu, teisybė turi būti nuoga, jokios romantikos, jokio idealizavimo, retušavimo, balinimo ir kitokios apdailos.
Reikia pasirinkti nebanalų pavadinimą. Kokį? Turėjau kelis va-riantus: „Kelionė iš anapus“. „Tiltas per degančią  upę“. „Vilties šviesa“.  
Aš tikiu, atsiras tas pavadinimas. Žmonės klausinėja, laukia, o aš vargstu ties pavadinimu. Gal sakau taip: „Senų pjuvenų pjausty-mas“, „Kraujagyslių trūkinėjimas“, „Tuštumos svoris“, „Baimės monstrų išvaikymas“, „Baimės motinos palikimas“, „Savęs gailėjimo turgus“?..  Tinka viskas.
Gal apie ratą ir šuolio iš jo jausmą? Nežinau, kaip pavadinti tai, kas su manimi nutiko? Ilgas tai procesas buvo ar trumpas? Trumpas – tolygus durų į kitą kambarį atidarymui. Tiesiog išeini iš tvan-kios prirūkytos patalpos į balkoną, kur pavasario kvapai po pirmojo lietaus su griaustiniu, bet galva dar nuo tos smarvės svaigsta. Ilgas, nes ėjimas į blaivybę gal daugiau nei pusę gyvenimo užtruko. Ilgas kelias per troškulio dykumą, iki sveiko mąstymo. Gal, sakau, tiktų: „Šuolis iš priklausomybės rato“.
Mėgstame stebėti šokinėjančias medžių šakose voveres. Ko-kios jos medžių viršūnėse ir narvelyje? Narvelyje jos taip pat greitos, aktyvios, lekia nutrūktgalviškai į priekį nesibaigiančiame rate. Taip ir aš negalėjau iššokti iš savojo priklausomybės rato, lėkiau nuo pagirių iki visiško pasigėrimo. Ir vėl naujos pagirios ir išsijungimas. Pagirios ir išsijungimas. Kiek daug to vargo, kad išsijungtum. Priklausomybės ratas baisesnis už tą, kuriame sukasi voverė. Taip, ir ji nelaisva, bet jos nelaisvė nesavanoriška, ne tokia kankinanti. Pradedi mąstyti, kad pats toje dvokiančioje duobėje įsikalinai.
Todėl ir šuolis į sveikimo stebuklą... Laisvas sklendimas, ne-matant kieto pagrindo, tik žinant: kažkur apačioje, o gal viršuje, jis yra. Nežinant, į kurią pusę krenti, sklendi. Gal dar padaryti posūkį  ore ir vėl į tą pačią srutų duobę iki dantų prasmegti!?..
Šuolis. Koks jis dar gali būti? Į aukštį, į tolį, į šoną. Priklauso-mam žmogui – greičiausiai į šoną. Šokti dažnai būna baisu, kartais susiję su mirtina rizika. Šuolis gali būti mirties, savižudybės  priežas-tis, jeigu jūs šoksite iš važiuojančio traukinio, plaukiančio garlaivio ar nuo daugiaaukščio namo, turėdamas tikslą nusižudyti.
Gyvojoje gamtoje viskas straksi, liuoksi, šokinėja. Malonu ste-bėti jaunus, gražius gyvūnus: kiškius, stirnas, voveres, galų gale žmones, kurie moka gražiai šokti.
Būna rizikingų šuolių – vardan gyvybės. Jeigu nešoksi – pra-žūsi. Ir nors labai greitai rieda tavo paklaikęs traukinys, turi rinktis: ar lėkti su juo kartu į pražūtį, ar pasiryžti šokti pro šmėžuojančias til-to atramas į didelę mėlyną upę. Atsispirti, pralėkti pro kliūtis ir pa-nirti į skaidrų, gaiviai šaltą vandenį. Niekas geriau nenupraus. Niekas geriau nepanaikins blogo kvapo, tik jis, tas tavo sapnuotas vanduo iš kalnų upelių šaltinių. Tą gaivinančią drėgmę visą laiką savo sapnuo-se gėrei ir atsigerti negalėjai. Taigi „Šuolis“ būtų beveik geras pava-dinimas.
Ar kada nors pagaliau praeis tas troškulys?
Tiktų ir „Lūžis“, nes tai didelis pasikeitimas. Gyvenimo posū-kis, lūžis. Gali būti ir išnirimas. Išnirimas iš pamazgų duobės. Viskas tinka, viskas įmanoma.
Kadangi rašau savo sveikimo istoriją, pavadinimas turi atspin-dėti mano dvasinę būklę, kuri kelis dešimtmečius dominavo sąmonė-je ir laikui bėgant vis stipriau mane kankino. Įvairūs gyvūnai tada gyveno už mano žmoniškojo apvalkalo uždangos. Dvejinosi mano sąmonė, ir iš to susidvejinimo iškišdavo nasrus monstrai, kankinan-tys save ir aplinkinius.
Daug jų buvo: ir gyvūnų, ir literatūrinių personažų. Buvau ir kiaulė, ir liūtas. Gyvatė ir briedis, apsilaužęs ragus. Buvau Don Kichotas ir Robinzonas Kruzas savo vaizduotėje, o iš tiesų nelaimin-gas prasigėręs svajotojas, fantazuotojas, kuris neprisivertė svajoti realiau ir bandyti tas svajones įgyvendinti.
Šalia manęs ir mano viduje buvo labai daug visko. Kas gi buvo nuolatinis mano palydovas? Be abejo, naktinis amžinai nemiegantis mano nerimo šuo. Šuo, kurio budrumą užmigdydavo tik alkoholis, visiškai išjungdavo tik labai didelė jo dozė. Vos tik pabudus iš koš-mariško miego, nusivalius traiškanas nuo akių, jis kaip mat pastaty-davo ausis.
– Kur aš!?.. Kas čia!?.. Kur tyko pavojus?
Įvertinus pavojus, neaiškiai prisiminus ar jau neprisiminus... vakarykščius nuotykius. Lauk prisiminimus iš ištinusios galvos!..  Bandai įsijungti autoadvokatą. Jis  springdamas kaip senas perkrau-tas kompiuteris įsijungdavo ir pradėdavo tavo išteisinimo bylą. Jeigu dar toli iki paryčių, dirbdavo kankinamai ilgai ir nuobodžiai. Po kiekvieno neaiškaus epizodo, prisiminus kiekvieną kvailystę, iš at-minties spragų draiskanų, patikrintų kišenių, apžiūrėtų drabužių, pa-sirodydavo naktinio šuns šeriai, jo degančios raudonos akys, šlykš-čios putos, krentančios iš nasrų. Jis loja kažkur viduje, didindamas nerimą ir baimę.
Pavojus neaiškus, bet jis kažkur čia. Reikia gintis. Reikia ruoš-tis gynybai.
Laimė, jeigu surandi nebaigtą gerti butelį. Reta laimė. Tada ga-li vėl užmigti, nubaidęs naktinį šunį. Gali užmigti ir sapnuoti baltos kumelės sapnus, kuriuose būtinai pasirodys košmarai. Prieš užmie-gant dar galima pasvajoti. Tas svajones pavadinčiau Robinzono Kruzo svajonėmis.
Štai aš sumąstau originalią verslo idėją. Man tik reikia smege-nis pajudinti, pakrapštyti savo makaulę. Greitai pradėsiu tai daryti, tik ne šiandien. Man tik reikia kažką ypatinga iškrapštyti iš savo pa-sąmonės gelmių. Tenai visko apstu. Ir aš pagaliau praturtėsiu.
Išvažiuosiu vienas į tėvų gimtinę, atsiimsiu senelio žemę ir sta-tysiu!.. Statysiu pats savo rankomis. Nebent sunkiausius pagalbinius darbus atlikti pasiimsiu vietinius girtuoklius. Aš ir jiems duosiu gerai uždirbti, jie mane gerbs ir mylės. Jie sakys: „Čia tas pats Jonas, Do-minyko anūkas“. „Taip, žmonės, žiūrėkite, tai tas pats Jonas, kurio jūs nepažinote, bet kurį tuoj pažinsite. Jums bus garbė jį pažinti“. Ir būtinai kad būtų pušynas, arčiau miško arba tiesiog miške. Tyla, kad spengtų ausyse, žiogai čirkštų, tik vėjelio gūsis užkliudytų medžių šakas. Daugiau jokio triukšmo. Niekas nerėkia, nekeiksnoja.
Vienas noriu būti. Viską pats noriu padaryti. Koks malonumas statyti pačiam,  nieko nepaisant, tik savo fantazijas įgyvendinant. Štai aš jau vaikštau po savo dvarą, senelis laimingas šypsosi pro ūsą iš po debesies danguje, mama nubraukia laimės ašarą tenai, Anapilyje. Prie gausaus stalo renkasi giminės: „Jonai, tai čia tu viską pada-rei“!?..
Svarbiausia, įrodysiu tai savo žmonai: „Žiūrėk, ar aš tau sku-duras, valkata, iškrypėlis, alkoholikas. Žiūrėk, gailėkis, ką tu prara-dai. Aš vos ne kosmoso centras, Dievo numylėtinis“.
Dar geriau padaryti dirbtinę salą. Juk pinigų bus aibė, mano verslo idėja bus nematyta, negirdėta, apverčianti papročius ir žmonių buitį. Ramiai galėsiu iškasti visas durpes aplink Kaišiadoris, tyvu-liuos ten dirbtinės marios, žuvėdros klykaus ir vėjui pakilus bangas skros balta jachta. Aš, aišku, ant denio plaukiu į savo namus, kurių žiburiai šviečia ir atsispindi vandenyje į visas keturias puses. Ten groja muzika, pilna svečių ir visokiausių malonumų bei nuotykių.
Beveik laimingas užmerkiu akis, susivynioju savo kūną į dvo-kiančią vatinę antklodę, apvilktą jau ne baltos, o pilkos spalvos už-valkalu. Gyvendamas už kelių šimtų nuo savo svajonių objekto, už-merkiu akis ir nugrimztu į Morfėjaus karalystę. O ten vėl betvarkė, visokie galvažudžiai laukia. Kažkokie indiškai egzotiški. Su plačiomis kelnėmis, turbanais, apsiginklavę kinžalais, dantys išpuvę, ilgi kaip arklių. Ką ten šnekėti: snukiai jų kaip arklių, o dantys kaip kro-kodilų. Kažkokie Abdulos iš indų siaubo filmo. Nemirtingas bjaury-bė buvo, ilgai visus dykumos gyventojus terorizavo. Na, ir puola jie mane vaikytis, vos galo negaunu bėgdamas iš baimės. O jis nemir-tingas. Nemirtingas, nes ilgai vaidenosi. Baisiai jo bijojo manasis naktinis šuo. Tik aš dar vis save drąsinu. Jo nėra! Jo nėra čia, kai tu prausiesi vienas vonioje. Kaip gerai nusiplauti tą šlaką nuo odos. Esi vienas visame name. Kvaily, iš kur čia tas  Abdula išlįs!
O naktinis šuo tik AU – au – au – ūūūū. Šiurpas nueina per odą. Aš toks nuogas, toks beginklis. Nežinau, kaip tas šuo ir išlaikė tokią įtampą, tokį nervų terorą. Juk šunys taip ilgai negyvena. Gal aš girtas net ir nepajusdavau, kaip jie nustipdavo ir nauji juos pakeisdavo. Kažin kelintas naktinis šuo dabar gyvena manyje, mano nervų sistemoje? Žinau, jie manęs niekada nepaliks, ir dabar dirba, tarnauja. Aš jiems sakau: „Bėkite! Būkite laisvi, man jūsų nereikia! Nejaugi nematote – jūsų sargyba jau baigėsi“.
Matyt, tik numirusį jie mane visiškai paliks, kaip ir dera ištikimiems nerimo šunims. Tai mano nerimo šunys, nuolat uodžiantys nemalonių prisiminimų dulkes, graužiantys ilgesio ir kaltės kaulus.
Tegul bus knygos pavadinimas „Nakties šuo”. Jis vis dar budi mano sąmonėje, neleidžia atsipalaiduoti. Gal kai parašysiu šią knygą, jis nurims ar iš viso išeis į pensiją.