Išsibarstė, o gal išsiliejo
Taip seniai, kad tikrai nebegrįš...

Trys beržai gaudė vėją alėjoj,
Veidą rankomis dengės pušis.

Ir šnarėjime mažo lapelio
Tavo juokas girdėjosi vis,
Kai danguj (ten nėra jokio kelio)
Mudu ganėm svajonių avis.

Taip seniai, kad nepamena niekas
(Juk berželiai dar buvo maži),
Tavo šypsenos, tirpdančios sniegą,
Pažadų, kurių nieks negrąžins –

Jie po kojom spygliais nubyrėjo...

Ir kas kartą, kai saulė nušvis, –
Trys beržai gaudys vėją alėjoj,
Veidą rankomis dengsis pušis...